Hortenzijos – vieni įspūdingiausių sodo krūmų, kuriuos nesunku dauginti patiems. Tinkamai paruošus sumedėjusias šakeles, per kelerius metus galima užsiauginti visą naujų hortenzijų kolekciją, išlaikant visas motininio augalo veislės savybes. Toliau pateikiamas aiškus, praktinis gidas, kaip tai padaryti.
Dauginimas iš šakelių, t. y. iš vėlų rudenį arba ankstyvą žiemą nupjautų sumedėjusių ūglių dalių, yra vienas populiariausių hortenzijų dauginimo būdų. Jis ypač veiksmingas rūšims, kurios natūraliai pasižymi stipriu atsinaujinimo gebėjimu.
Geriausiai įsišaknija šluotinės hortenzijos (Hydrangea paniculata) ir medlievinės (krūminės) hortenzijos (Hydrangea arborescens). Tokios veislės kaip ‘Annabelle’, ‘Limelight’, ‘Grandiflora’, ‘Pinky Winky’ ar kompaktiškoji ‘Bobo’ sugeba išauginti šaknų sistemą net iš gana trumpų, iš pirmo žvilgsnio menkų ūglių fragmentų. Jų mediena elastinga, o laidieji audiniai po pjūvio greitai atsistato. Iš vieno suaugusio krūmo nesunku gauti net keliolika jaunų augalų, kurie po dviejų sezonų pasiekia pilną augimo jėgą.
Sodo hortenzijos (Hydrangea macrophylla), žinomos dėl didelių, rutuliškų žiedynų, elgiasi kiek kitaip. Jų ūgliai kietesni, mažiau elastingi, todėl šaknys formuojasi gerokai lėčiau. Dėl to dažniau pasirenkamos žalios arba pusiau sumedėjusios šaknelės, imamos vasarą, kai augalas intensyviai auga. Sumedėję ūgliai taip pat gali sėkmingai įsišaknyti, tačiau tam prireiks daugiau laiko ir nuolatinės drėgmės.
Laipiojanti hortenzija (Hydrangea petiolaris) taip pat gali būti dauginama iš šakelių, tačiau šiuo atveju procesas lėtesnis. Šios rūšies ūgliai linkę leisti pridėtines šaknis, bet tai vyksta tik po ilgesnio kontakto su dirva.
Šis dauginimo būdas tinka ne tik hortenzijoms. Soduose jis labai pasiteisina dauginant alyvas, forsitijas, dekoratyvines sedulas, jazminus, vynuoges ar gluosnius. Taip per gana trumpą laiką galima atkurti didesnes želdinių grupes ir išsaugoti veislei būdingas savybes.
Kaip teisingai paimti sumedėjusias hortenzijų šakneles?
Geriausias metas imti sumedėjusias šakneles – vėlyvas ruduo arba labai ankstyvas pavasaris, kai krūmas dar ramybės būsenoje ir energijos neskiria lapų bei žiedų formavimui. Lapkričio mėnesį, po pirmųjų šalnų, ūgliai jau būna visiškai sumedėję, tačiau dar nenukentėję nuo stiprių šalčių. Kovas taip pat tinkamas metas – augalas tik bunda, todėl greitai pradeda regeneruotis. Rudenį paimtos šaknelės įsišaknija tolygiau, nes per žiemą turi laiko ramiai pasiruošti šaknų formavimui.
Geriausia rinktis tiesius, sveikus, vienmečius ūglius, kurių storis panašus į pieštuko. Toks storis rodo, kad laidieji audiniai jau pakankamai subrendę ir pajėgūs išauginti naujas šaknis. Kiekvienoje šaknelėje turėtų būti 2–3 pumpurai – tai savotiškas „energijos rezervas“, leidžiantis augalui pasirinkti geriausią augimo kryptį.
Apatinį pjūvį reikėtų daryti statmenai, iškart po pumpuru, nes būtent ten yra meristeminės ląstelės, atsakingos už pridėtinių šaknų formavimąsi. Viršutinis pjūvis turėtų būti įstrižas, 2–3 cm virš pumpuro. Taip vanduo lengviau nubėga ir sumažėja grybelinių infekcijų pavojus. Be to, aiškiai atskiriamas šaknelės „viršus“ ir „apačia“, todėl mažėja sodinimo klaidų rizika.
Šakeles galima iškart sodinti į substratą arba, jei jos paimtos rudenį, laikyti drėgname smėlyje vėsioje vietoje. Dažnas būdas – į smėliu pripildytus vazonus įkasti šakeles ir viską uždengti lapų sluoksniu, kad susidarytų natūrali, stabili drėgmę palaikanti mikroaplinka. Kovo mėnesį dažnai jau matyti pirmosios smulkios šaknelės – tai ženklas, kad prasidėjo regeneracijos procesas.
Hortenzijų dauginimas iš sumedėjusių šaknelių – paprastas įsišaknijimo būdas
Dauginimas iš sumedėjusių ūglių – greitas ir patikimas būdas gauti naujų hortenzijų. Tinkamai parinkus substratą ir užtikrinus pastovią drėgmę, vėlų rudenį ar ankstyvą pavasarį paimtos šaknelės įsišaknija gana lengvai.
Substrato paruošimas. Geriausiai tinka smėlio ir perlito arba smulkaus komposto mišinys. Tokia terpė padeda nuolat išlaikyti drėgmę, bet nesulaiko perteklinio vandens, todėl neleidžia šaknelėms supūti.
Vazonų dydis ir šaknelių kiekis. Į 25–30 cm skersmens vazoną galima sodinti kelias šakneles – jos nekonkuruos dėl vietos ir maisto medžiagų. Toks tankumas užtikrina tolygų jaunų augalų vystymąsi.
Šaknų formavimą skatinančios priemonės. Galima naudoti šaknų formavimą skatinančius preparatus su auksinais (ypač IBA). Pakanka pamirkyti apatinę šakelės dalį preparate ir atsargiai įstatyti ją į iš anksto padarytą angą substrate, stengiantis nenubraukti veikliosios medžiagos sluoksnio.
Sodinimo gylis ir padėtis. Šakneles sodiname vertikaliai, maždaug du trečdalius jų ilgio įleisdami į substratą. Žemė turi būti nuolat drėgna, bet ne šlapia, nes ypač vėsiuoju metų laiku vandens perteklius skatina sumedėjusių ūglių puvimą.
Sąlygos įsišaknijimui. „Mini šiltnamis“ – ant vazono uždėtas skaidrus plastikinis indas ar perpjautas butelis – sumažina garavimą ir saugo jaunas audinių dalis nuo staigių temperatūros pokyčių. Rudenį vazonus galima laikyti vėsiame patalpoje arba sode, uždengtus storu lapų sluoksniu.
Pavasariui šylant šaknelės pamažu atgyja. Pirmieji lapeliai rodo, kad įsišaknijimas vyksta sėkmingai, nors tai dar nebūtinai reiškia, jog šaknų plaukeliai jau pakankamai stiprūs persodinimui. Sumedėjusioms hortenzijų šaknelėms dažnai prireikia nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių, kad susiformuotų galinga šaknų sistema. Tik vėlyvą vasarą verta atsargiai išimti augalą iš vazono ir įsitikinti, ar šaknys jau gerai išsišakojusios.
Gerai įsišaknijusias jaunas hortenzijas galima sodinti po 2–3 augalus vienoje vietoje, į silpnai rūgščią dirvą. Pirmuosius sezonus joms reikalingas pusšešėlis, reguliarus laistymas ir apsauga nuo kaitriausios vidurdienio saulės. Po dvejų–trejų metų krūmai atsilygina vešliu augimu ir gausiais žiedais, visiškai atkartojančiais motininio augalo išvaizdą.
