Skaitmeninėje erdvėje tampame gerokai labiau matomi, nei dažnai suvokiame. Dirbtinis intelektas suteikia įrankius ne tik verslui ar valstybės institucijoms, bet ir nusikalstamoms grupuotėms. Todėl kyla esminis klausimas: kas ir kokiomis ribomis turėtų turėti prieigą prie mūsų duomenų?
Pasaulyje, Tarptautinės darbo organizacijos vertinimu, šiuolaikinėje vergovėje gali būti įkalinta apie 50 milijonų žmonių. Ekspertai pabrėžia, kad dirbtinis intelektas tokiems nusikaltimams tampa greitintuvu, nes leidžia pigiai ir masiškai kurti įtikinamus pasiūlymus.
Kaip DI padeda verbuoti aukas?
Prekeiviai žmonėmis naudoja dirbtinį intelektą, kad parengtų realistiškus darbo pasiūlymus ar žinutes bet kuria kalba ir pritaikytų juos konkrečiam žmogui. Žinutės siunčiamos tūkstančiams, tačiau kiekviena atrodo asmeniška ir patikima.
Taip į spąstus pateko ir Aaronas iš Pietų Afrikos, susigundęs gerai apmokamu darbo pasiūlymu Azijoje. Atvykęs jis buvo nugabentas į uždarą kompleksą Mianmare, kur, kaip manoma, tūkstančiai žmonių verčiami vykdyti internetines sukčiavimo operacijas.
Dirbtinis intelektas pasitelkiamas ir gilesnėms apgaulėms: giliai sufalsifikuoti vaizdo ir garso įrašai leidžia sukurti visiškai netikras tapatybes pažinčių ar socialinių tinklų platformose. Tokie profiliai naudojami romantiškoms aferoms, šantažui ar prisijungimui prie aukų sąskaitų.
DI prieš nusikaltėlius ir prieš piliečius
Vis dėlto dirbtinis intelektas yra ne tik nusikaltėlių, bet ir tyrėjų įrankis. Interneto paieškos robotai automatiškai ieško įtartinų darbo skelbimų, pasikartojančių telefono numerių ar el. pašto adresų. Vaizdų analizės sistemos pagal aplinkos detales gali padėti nustatyti, kur darytos prekyba žmonėmis susijusios nuotraukos.
Bankai jau taiko sistemas, kurios atpažįsta pinigų plovimui būdingus sandorių modelius, o išmanūs pokalbių robotai suteikia anoniminę pagalbą aukoms skirtingomis kalbomis. Taip DI prisideda prie tinklų išardymo ir žmonių gelbėjimo.
Tačiau tie patys duomenų analizės metodai naudojami ir piliečių stebėsenai. Jungtinėse Valstijose kilęs teisminis ginčas parodė, kaip federaliniai agentai, pasitelkę el. laiško pėdsakus ir platformų duomenis, nesunkiai rado valdžią kritikavusį vyrą ir jį asmeniškai įspėjo.
Šis atvejis išryškina dilemą: kaip suderinti būtinybę kovoti su grasinimais ir neapykantos kurstymu su teise į anonimiškumą ir žodžio laisvę. Vienos šalys svarsto privalomą tapatybės patvirtinimą internete, kitos gina anoniminio dalyvavimo galimybę kaip svarbų demokratijos elementą.
Darbdavių stebėsena ir asmeninė gynyba
Dirbtinis intelektas vis dažniau taikomas ir darbo rinkoje. Apklausos rodo, kad beveik pusė organizacijų jau naudoja ar artimiausiais metais naudosis išmaniais atrankos įrankiais, kurie vertina socialinių tinklų, viešų registrų ir kitą randamą informaciją.
Nemaža dalis šių sistemų yra šališkos – tyrimai atskleidė, kad jos dažnai palankiau vertina vyrus ir daugumos rasės kandidatus. Dėl to ekspertai ragina gerinti ne tik algoritmus, bet ir žmogiškąsias atrankos praktikas.
Jau įsidarbinus darbuotojai susiduria su vadinamuoju „bossware“ – programomis, kurios skaičiuoja klavišų paspaudimus, daro ekrano nuotraukas ar net naudoja kamerą. Tyrimai rodo, kad tokia priežiūra dažnai didina stresą, bet nebūtinai produktyvumą.
Saugantis tokio pasaulio pirmiausia verta susitvarkyti savo skaitmeninį pėdsaką: peržiūrėti paieškos sistemų rezultatus, sugriežtinti privatumo nustatymus, atskirti darbo ir asmeninius įrenginius. Prieš priimant darbo pasiūlymą būtina savarankiškai patikrinti darbdavį, o dėl stebėsenos darbe – klausti, kokie duomenys renkami ir kam jie naudojami.
Dirbtinis intelektas niekur nedings, tačiau visuomenė dar gali apsibrėžti ribas, kada duomenų panaudojimas yra pateisinamas, o kada tapti nuolat stebimu žmogumi jau per brangu.
