Po darbo norite tik gulėti ant sofos? Psichologai paaiškino, kodėl tai nėra tinginystė

Neretai, kai po ilgos darbo dienos krentame ant sofos ir atidėliojame buitinius darbus, vidinis balsas ima kaltinti: „esu tingus“. Tačiau psichologai ir antropologai vis dažniau abejoja, ar tingumas iš viso yra tikras reiškinys, ar tik žalinga etiketė.

BBC tinklalaidėje pasakota intensyvios terapijos slaugytojos istorija tai iliustruoja ypač aiškiai. Ji dirba 12 valandų pamainomis, kartais per dieną nueina daugiau nei 17 000 žingsnių, bet laisvadieniais kaltina save dėl noro gulėti lovoje ir neatliktų namų darbų.

„Tingumas“ kaip žalinga etiketė

Durhamo universiteto socialinės ir sveikatos psichologijos profesorė Fuchsia Sirois pabrėžia, kad žodis „tinginys“ yra socialiai sukurtas ir dažnai vartojamas gėdinti žmones, kurie nėra „superproduktyvūs“.

Ji tyrinėja atidėliojimą ir sako, kad tai visai kas kita nei tingumas. Prokrastinuojantys žmonės dažnai būna labai užsiėmę, tačiau renkasi trumpalaikį nuotaikos pagerinimą vietoje ilgesnio laikotarpio tikslų.

„Jei užduotis kelia nerimą, menkina savivertę ar atrodo per sunki, natūralu jos vengti ir taip trumpam pasijusti geriau“, – sakė Fuchsia Sirois.

Toks vengimas nesprendžia problemos, bet žmonės dėl to ima dar labiau gėdytis savęs, o tai skatina naują atidėliojimo ratą.

Nuotaika, ateities „aš“ ir paveldimumas

Tyrimai rodo, kad chroniški prokrastinatoriai silpniau jaučia ryšį su savo būsima savęs versija. Tai leidžia lengvai galvoti: „tegu tuo pasirūpina būsimas aš“, tarsi tai būtų kitas žmogus.

Neuromoksliniai duomenys rodo skirtumus smegenų srityse, atsakingose už ateities planavimą ir emocijų valdymą. Vadinasi, polinkis atidėlioti nėra charakterio yda, o susijęs su tuo, kaip veikia mūsų smegenys ir kaip valdome nemalonius jausmus.

Antropologas Hermanas Pontzeris primena ir biologinį aspektą. Žmonės evoliuciškai yra labai aktyvūs, tačiau kiekvieno polinkis judėti iš dalies paveldimas, o dar labiau formuojamas aplinkos: darbo pobūdžio, miesto, kultūros.

Perdegimas ir savikritiškumas

Socialinis psichologas Devonas Price knygoje „Laziness Does Not Exist“ teigia, kad vadinamasis tingumas dažnai yra kūno bandymas „traukti rankinį stabdį“ perdegimo akivaizdoje.

Jis dirba su studentais ir mato, kaip žmonės, derinantys pilną darbą, šeimą ir studijas, vis tiek save vadina tinginiais, jei nepavyksta įvykdyti visų užduočių idealiai.

Intensyvios terapijos slaugytojos pavyzdys puikiai atspindi šį paradoksą: dirbdama emociškai ir fiziškai alinantį darbą ji jaučiasi kalta, kad laisvalaikiu renkasi poilsį, o ne „papildomą produktyvumą“.

Kaip sau padėti?

Psichologai siūlo pirmiausia keisti požiūrį į save. Savikritiškas „esu tingus“ dažnai tik gilina atidėliojimą ir stresą. Vietoje to siūloma praktikuoti saviugailą: pripažinti nuovargį, įvertinti savo pastangas ir leisti sau atsikvėpti.

Padeda ir praktiniai žingsniai: dideles užduotis suskaidyti į mažus žingsnius, susieti buities darbus su prasme (pavyzdžiui, rūpinimusi šeimos ar savo gerove), kalbėtis su kitais apie sunkumus. Tai padeda suprasti, kad su tuo susiduria ne vienas žmogus.

Galiausiai verta prisiminti, kad poilsis nėra tinginystė. Dažnai būtent „teisė į sofą“ leidžia išlikti empatiškiems, motyvuotiems ir ilgainiui geriau atlikti ir darbą, ir buitines užduotis.