Norite padėti depresija sergančiam artimajam? Viena frazė gali padaryti daugiau žalos nei manote

Depresija paliečia milijonus žmonių, tačiau pokalbiai šia tema dažnai sustingsta dar neprasidėję. Bijome pasakyti ką nors ne taip, prisimti per daug atsakomybės ar net „užsikrėsti“ liūdesiu. Vis dėlto būtent nuo drąsos užmegzti žmogišką ryšį priklauso, ar mūsų draugai ir artimieji jausis mažiau vieniši.

Psichikos sveikatos lektorius ir komikas Billas Bernatas pats daugelį metų gyvena su bipoliniu sutrikimu ir depresija. Jo patirtis atskleidžia, kaip paprasti, žmogiški gestai gali tapti tiltu per prarają tarp sergančiojo ir aplinkinių.

Depresija – dažna, bet vis dar nutylima

Pasaulio sveikatos organizacija skaičiuoja, kad depresija yra viena dažniausių negalios priežasčių pasaulyje ir kasmet viena ar kita forma paliečia šimtus milijonų žmonių. Nacionalinio psichikos sveikatos instituto duomenimis, per metus depresijos simptomus patiria apie 7 proc. amerikiečių.

Skaičiai rodo, kad tai nėra reta išimtis, tačiau daug žmonių vis dar vengia kalbėtis su depresija gyvenančiais artimaisiais. B. Bernato teigimu, dažnai iš sergančiojo tikimasi dirbtinės šypsenos, tarsi tik tuomet su juo būtų patogu bendrauti.

Ką geriau pamiršti?

Viena žalingiausių frazių, kurią galima išgirsti, yra „tiesiog susiimk“. Pasak B. Bernato, tai prilygsta patarimui žmogui su lūžusia koja „tiesiog nustoti šlubuoti“. Depresija yra liga, o ne blogas charakteris ar valios trūkumas.

Nereikėtų būti apsėstam noro „sutaisyti“ artimąjį. Per didelis spaudimas gali sukelti kaltės jausmą ir įspūdį, kad žmogus nuvilia kitus. Taip pat svarbu nepriimti asmeniškai, jei depresija sergantis draugas atmeta pasiūlymus ar atrodo abejingas – tai ligos dalis, o ne vertinimas jūsų kaip žmogaus.

Galiausiai nereikia bijoti liūdesio. Žmogus gali vienu metu būti liūdnas ir vis tiek „pakankamai gerai“. Tai nėra nuolatinė krizė, kuriai kiekvieną akimirką reikalingas skubus gelbėjimas.

Kas iš tiesų padeda?

B. Bernatas siūlo kelis paprastus principus. Pirmiausia – kalbėkitės savo natūraliu balsu, nebūtina dirbtinai liūdėti kartu. Leiskite artimajam žinoti, ką konkrečiai galite pasiūlyti: pavyzdžiui, „gali parašyti bet kada, bet atsakysiu ne visada tą pačią dieną“.

Labai svarbu suteikti žmogui kontrolės jausmą. Galima tiesiogiai paklausti, kaip dažnai jis norėtų, kad susisiektumėte, ar jam priimtina, jei paskambinsite. Tokia pagarba riboms kuria pasitikėjimą ir saugumą.

Dar viena naudinga nuostata – matyti draugą ne tik per ligos prizmę. Kviesti kartu apsipirkti, padėti su buities darbais ar nueiti į filmą – tai būdai parodyti, kad žmogus tebėra reikalingas ir gali prisidėti prie kitų gyvenimo, net jei šiuo metu jis jaučiasi labai prastai.

Priėmimas vietoj prarajos

B. Bernatas pasakoja, kad lemtingas pokalbis su kita savižudybę svarstančia paciente ligoninėje jam pirmą kartą leido pasijusti priimtu su visa savo depresija. Ji kalbėjosi su juo kaip su lygiaverčiu žmogumi, o ne problema, kurią reikia spręsti.

Jo įsitikinimu, kai su depresija gyvenančiu žmogumi bendraujame taip, tarsi jo gyvenimas būtų ne mažiau vertingas ir gražus, mes ne statome tiltą per prarają, o tiesiog panaikiname pačią prarają. Toks pokalbis gali tapti vienu svarbiausių žmogaus gyvenime – ir ne tik tam, kuris serga, bet ir tam, kuris išdrįso būti šalia.