Rusijoje daugėja nepasitenkinimo karu: ekspertai įžvelgia ženklus, kad Kremliaus planas stringa

Rusijos pradėtas karas prieš Ukrainą atvedė Kremlių į aklavietę, kurią šiandien jau mato ne tik Vakarai, bet ir patys rusai. Vladimiras Putinas pirmą kartą viešai pripažįsta karo sunkumus, o tuo pat metu Kyjive vėl dega daugiaaukščiai po masinių raketų ir dronų atakų.

Ekspertai vis aiškiau kalba: tai nebe pergalingo žygio, o lėtai byrėjančios imperijos vaizdas.

Byrantis Putino sandoris su Rusija

Pastaraisiais mėnesiais Rusijoje fiksuojami masiniai degalų trūkumai. Socialiniuose tinkluose plinta vaizdai, kaip vairuotojai valandomis stovi eilėse prie degalinių, o ištisi regionai žymimi kaip „raudonos zonos“ – panašiai kaip Ukrainoje žymimos oro pavojaus sirenos.

Žurnalistų kalbinti rusai atvirai klausia, ar buvo verta „imti Krymą“ ir užgrobti Donbasą, jei šiandien paprastas žmogus nebegali normaliai dirbti ir judėti šalyje.

Ekonominį spaudimą patvirtina ir Rusijos elito signalai. Vienas aukščiausio rango bankininkų, anot apžvalgininkų, tiesiogiai perspėjo Kremlių, kad šalies ekonomika nebepajėgia išlaikyti tokio karo tempo.

Karo našta ir karių kaina

Milžiniška našta gula ant valstybės biudžeto. Rusijos kariai fronte, įvairių šaltinių duomenimis, vidutiniškai gali uždirbti iki 73 000 eurų per metus – maždaug dešimt kartų daugiau nei vidutinis atlyginimas Maskvoje ir dvigubai daugiau nei daugelyje Europos armijų.

Toks atlygis, lyginant su apie 800 eurų vidutiniu civiliniu mėnesiniu atlyginimu Rusijoje, tapo pagrindiniu būdu išvengti masinės mobilizacijos. Tačiau ekonomikai tai nepakeliama, ypač kai, pasak analitikų, naujai mobilizuotų karių vidutinė išgyvenimo trukmė fronte matuojama vos dienomis.

Vis dažniau patys kariai ir karo tinklaraštininkai ima viešai klausti: kam visa tai? Jų kritikos smaigalyje – asmeniškai Putinas.

Krymo baimė ir istorinių traumų šešėlis

Apžvalgininkai primena, kad Krymas Putinui turi ne tik strateginę, bet ir gilią asmeninę reikšmę. 2014 metais jo aneksija suteikė režimui naują kvėpavimą, sukėlė imperinius lūkesčius ir atrodė kaip didžiausia Putino „pergalė“ po Sovietų Sąjungos žlugimo.

Dabar Kryme skelbiama nepaprastoji padėtis, o Ukraina nuosekliai siekia padaryti pusiasalį nebegalimu išlaikyti – atakuoja logistiką, infrastruktūrą, verčia ten apsigyvenusius rusus abejoti savo ateitimi.

Politologai tai vadina politine-karine operacija, kurios tikslas – ne staigus desantas, o lėtas, sistemingas Krymo „išjungimas“ iš Rusijos kontrolės.

Degantis Kyjivas ir silpstantys sąjungininkai

Negalėdamas pasistūmėti fronte ir apginti Krymo bei naftos perdirbimo gamyklų, Kremlius renkasi tai, ką dar gali – masines raketų ir dronų atakas prieš Ukrainos miestus. Vienos tokios nakties metu į Kyjivą paleista per 70 balistinių raketų ir šimtai dronų, žuvo civiliai, sugriuvo gyvenamieji namai.

Analitikų vertinimu, tai karo nusikaltimas, bet ne strateginė pergalė. Tokios atakos negali nulaužti Ukrainos pasipriešinimo, jos tėra bandymas nubausti šalį, kuri griauna Putino mitą apie „didžią ir nenugalimą“ Rusiją.

Tuo pat metu silpnėja ir Maskvos įtaka sąjungininkams. Baltarusija, kuri 2022 metais leido panaudoti savo teritoriją invazijai į Ukrainą, dabar, pranešama, atsisako suteikti Rusijai infrastruktūrą dronų atakoms.

Ekspertų teigimu, tai ženklas, kad net artimiausi režimai ima ruoštis scenarijui, kuriame Rusija šio karo nelaimi.