Kodėl suvalgome daugiau, nei planavome? Ekspertai atskleidė, kaip maisto pramonė veikia mūsų smegenis

Nutukimo problema dažnai aiškinama paprastai: žmonės per daug valgo, per mažai juda ir stokoja valios. Tačiau gydytojai ir mokslininkai vis garsiau teigia, kad toks aiškinimas klaidina ir verčia kaltę prisiimti patiems žmonėms, o ne sistemai, kuri kuria ir agresyviai parduoda ultraapdorotą maistą.

Jungtinėse Valstijose surinkti duomenys rodo, kad nuo 6-ojo dešimtmečio pabaigos iki maždaug 8-ojo dešimtmečio vidurio nutukimo rodikliai buvo gana stabilūs. Staigus visų amžiaus grupių svorio šuolis prasidėjo apie 1975 metus, kai maisto pramonė masiškai ėmė diegti naujas perdirbimo, skonio ir rinkodaros strategijas.

Kaip keičiamas pats maistas?

Ilgametis maisto pramonės ekspertas Johnas Ruffas pasakoja, kad įmonės sistemingai optimizuoja kiekvieną produkto savybę – skonį, kvapą, tekstūrą, traškumą. Tam naudojamos specialios jutiminės panelės, kurios vertina, ar maistas pakankamai minkštas, traškus, tirpstantis burnoje.

Vienas iš esminių faktorių – tekstūra. Minkštas maistas reikalauja mažiau kramtymo, todėl smegenys vėliau gauna signalą, kad esame sotūs. Taip apeinami natūralūs sotumo mechanizmai ir žmogus nesąmoningai suvalgo daugiau kalorijų per trumpesnį laiką.

Pramonėje net atsirado terminas „išnykstanti kalorinė gausa“ – itin lengvi, burnoje tirpstantys užkandžiai, kurie po pirminio traškesio nebesuteikia jokio pasipriešinimo ir gali būti ryjami beveik be sustojimo. Dažnai jie turi daugiau kalorijų nei riebus mėsainis, tačiau suvalgomi kelis kartus greičiau.

Rinkodara ir garsas lėkštėje

Žmogaus pasirinkimus veikia ne tik pats produktas, bet ir logotipai, pakuotės dizainas, kvapas, net garsas. Maisto gamintojai samdo garso inžinierius, kad šie sukurtų tobulą gėrimo skardinės spragtelėjimą ar dribsnių traškesį.

Toks „garsinis prekės ženklas“ formuoja emocinį ryšį su produktu nuo vaikystės. Žinomi pusryčių dribsnių pavyzdžiai rodo, kaip vaikams patrauklus spragsėjimas dubenėlyje tampa neatsiejama valgymo patirtimi ir skatina rinktis būtent tokius produktus.

Dar viena strategija – užkandžių skatinimas tarp pagrindinių valgymų. Pusryčių kokteiliai „išsinešimui“, baltyminiai batonėliai po sporto, „dalijimuisi“ skirti traškučių paketai, kurie dažnai suvalgomi vienam, kuria naują normą: valgyti beveik nuolat.

Priklausomybės bruožai ir atsakomybė

Nutukimą ir su mityba susijusias ligas tiriantys mokslininkai pastebi stulbinamą panašumą tarp ultraapdoroto maisto ir priklausomybę sukeliančių medžiagų. Dažniausiai problemų kyla dėl produktų, kurie gamtoje neegzistuoja – šokoladinių batonėlių, ledų, picos, užkandžių mišinių.

Šių produktų „atlygio galia“ smegenyse labai didelė: jie sukelia stiprų pasitenkinimą, verčia valgyti kompulsiškai, net suvokiant žalą sveikatai ir norint sumažinti vartojimą. Daugeliui žmonių tai ne šiaip „silpna valia“, o biologiškai ir psichologiškai sustiprintos priklausomybės mechanizmai.

Prie to prisideda ir socialinis bei ekonominis kontekstas. Dažnai ultraapdorotas maistas yra pigiausias ir plačiausiai prieinamas pasirinkimas, ypač žemesnes pajamas gaunantiems žmonėms. Jis pardavinėjamas visur – nuo mokyklų automatų iki degalinių.

Maisto ir gėrimų gamintojų organizacijos pabrėžia, kad investuoja milijonus eurų į receptų gerinimą, mažina druskos, cukraus, kalorijų kiekį ir didina skaidulų bei daržovių dalį produktuose. Jos tvirtina remiančios aiškią ženklinimo sistemą ir laukiančios daugiau mokslinių įrodymų apie ultraapdorotą maistą.

Vis dėlto gydytojai siūlo peržiūrėti požiūrį: vietoje kaltinimų žmogaus valiai kalbėti apie maisto aplinką, kuri sukurta tam, kad valgytume daugiau, dažniau ir energingesnių produktų, nei mūsų organizmui iš tiesų reikia.