Kepenų suriebėjimas plinta sparčiau nei bet kada: ekspertai įvardijo pagrindinius kaltininkus

Kepenys dažnai prisimenamos tik tuomet, kai gydytojas pamini padidėjusius fermentus ar randa riebalinį kepenų suriebėjimą. Tačiau tai vienas svarbiausių organų, lemiantis medžiagų apykaitą, uždegiminius procesus ir ilgaamžiškumą.

Vis dažniau pabrėžiama, kad kepenis žaloja ne tik alkoholis. Sparčiausiai pasaulyje plintanti lėtinė kepenų liga – nealkoholinė suriebėjusių kepenų liga, dažnai nustatoma žmonėms, kurie išgeria nedaug arba visai nevartoja alkoholio.

Fruktozė ir saldūs gėrimai

Moksliniai tyrimai rodo, kad fruktozė kepenyse itin greitai verčiama riebalais. Skirtingai nuo gliukozės, kurią gali naudoti beveik visos kūno ląstelės, fruktozė metabolizuojama beveik išimtinai kepenyse, aplenkdama įprastus kontrolės mechanizmus.

Tai skatina intensyvų riebalų kaupimąsi, didina šlapimo rūgšties kiekį, oksidacinį stresą ir uždegimą. Didžiausias fruktozės šaltinis – ne vaisiai, o pridėtinis cukrus ir aukštos fruktozės kukurūzų sirupas saldintuose gėrimuose bei perdirbtame maiste.

Ypač žalingi saldūs gėrimai: limonadai, energiniai gėrimai, saldinta arbata, sportiniai gėrimai ir net vaisių sultys. Skystos kalorijos išgeriamos labai greitai, nesukelia sotumo jausmo ir nesąmoningai padidina bendrą suvartojamų kalorijų kiekį.

Tyrimai sieja dažną saldžių gėrimų vartojimą su didesniu riebalų kiekiu kepenyse, aukštesniais kepenų fermentais ir greitesne ligos progresija iki kepenų uždegimo ar cirozės.

Sėklinės alyvos ir vėlyvas valgymas

Diskusijas kelia ir didelis pramoninių sėklinių alyvų – sojų, kukurūzų, saulėgrąžų, rapsų – vartojimas. Jose gausu omega-6 riebalų rūgšties linolo rūgšties, o šiuolaikinė mityba dažnai iškraipo omega-6 ir omega-3 santykį iki 20:1 ar dar daugiau.

Toks disbalansas siejamas su lėtiniu uždegimu ir didesniu riebalų kaupimusi kepenyse. Be to, daug nesočiųjų riebalų turinčios alyvos lengvai oksiduojasi kaitinant, o oksidacijos produktai gali papildomai žaloti kepenų ląsteles.

Kita mažiau akivaizdi, bet svarbi grandis – vėlyvas valgymas. Kepenys, kaip ir kiti organai, dirba pagal cirkadinį ritmą: dieną jos pasirengusios priimti ir skirstyti maistines medžiagas, naktį – atsistato ir atlieka „remonto darbų“.

Nuolatinis užkandžiavimas vakare ar naktį trikdo šį ritmą, skatina daugiau energijos kaupti riebalų pavidalu ir siejamas su didesniu kepenų suriebėjimu net tada, kai bendras suvartojamų kalorijų kiekis toks pats.

Lėtinis persivalgymas ir išeitis

Paprastiausias ir kartu skaudžiausias veiksnys – nuolatinis persivalgymas. Net keli šimtai nereikalingų kalorijų per dieną ilgainiui virsta riebalais ne tik po oda, bet ir kepenyse, ypač jei didėja liemens apimtis.

Tyrimai rodo, kad net 5–10 proc. kūno svorio sumažėjimas gali reikšmingai sumažinti kepenų riebalų kiekį, sumažinti uždegimą ir pristabdyti randėjimą. Tam nereikia drastiškų dietų – užtenka nuosekliai mažinti kalorijų perteklių ir kartu koreguoti mitybos kokybę.

Praktinės kryptys aiškios: riboti pridėtinį cukrų ir saldžius gėrimus, dažniau rinktis mažiau apdorotus produktus, atsargiau vartoti sėklines alyvas, stengtis pavalgyti anksčiau dienos metu ir vengti nuolatinio užkandžiavimo vakare.

Gera žinia ta, kad kepenys – vienas iš nedaugelio organų, turinčių išskirtinį atsinaujinimo potencialą. Laiku pakeitus kasdienius įpročius, ankstyvosios kepenų suriebėjimo stadijos dažnai yra grįžtamos, net jei šiuo metu nejaučiate jokių simptomų.