Tremtinės prisiminimai sukrečia ir šiandien: iš namų išvežė per keliolika minučių

1948 metų gegužės 22 diena Babrungėnų kaimo žmonėms tapo riba, skyrusia ankstesnį gyvenimą ir tremties nežinią. Tą rytą į sodybas atvykę ginkluoti sovietų pareigūnai per keliolika minučių liepė susirinkti daiktus ir ruoštis kelionei, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, buvo skirta visam gyvenimui.

Iš Babrungėnų į Sibirą išvežta 11 šeimų – apie 34 žmones. Tai buvo iš esmės visas aktyvesnis kaimo sluoksnis: pasiturintys ūkininkai, vadinti buožėmis, ir su partizaniniu pasipriešinimu siejami žmonės.

Baimės kupinas rytas

Apie trėmimą pasakojanti moteris tuo metu buvo septynerių. Ji prisimena, kaip ankstų rytą ją pažadino triukšmas, skubiai vilko suknelę, pati avėsi batelius, o namuose tvyrojo sumišimas.

„Labiausiai rūpėjo pasiimti lėlę ir knygeles, nes jau mokėjau skaityti ir ruošiausi eiti į mokyklą“, – sakė ji. Planai priimti Pirmąją komuniją ir rudenį pradėti mokslus Lietuvoje žlugo akimirksniu.

Ne visi šeimos nariai tuo metu buvo namuose – dvi seserys studijavo Vilniuje, kitos mokėsi Plungės gimnazijoje, vienas brolis jau buvo kunigas Skuode, o kitas, devyniolikmetis, traukinių stotyje sugebėjo pasprukti ir ilgus metus slapstėsi artimųjų dėka.

Kelias į Sibirą ir pirmosios netektys

Tremtinius pirmiausia suvarė į slėnį prie Babrungo upės, kur, pasak liudininkės, žmonės pirmą kartą iki galo suvokė, kas jiems atsitiko. Ten skambėjo maldos, verksmas ir nevilties šūksniai.

Iš Plungės stoties ešelonas pajudėjo gegužės 23 dieną, o tremties vietą Buratijoje pasiekė tik birželio 11 dieną. Kelionė užtruko apie tris savaites, vagonuose buvo tvanku, trūko oro ir vandens. Į atokų miškų ūkį atvežtus tremtinius apgyvendino barakuose su narais vietoje lovų.

Ten netrukus pradėjo mirti vyresni žmonės. Kapo duobes išdidino lietuviai patys, laidotuvių apeigas be kunigo atlikdavo vienas iš tremtinių, o vaikai pindavo vainikus.

Vaikystė tremtyje ir grįžimas namo

Vaiko akimis Sibiras iš dalies atrodė kaip nuotykis – gausi draugija, svetima gamta, žydintys krūmai, vadinti bagulnikais. Tačiau baimė ir netikrumas dėl ateities niekur nedingo, o tėvai sunkiai dirbo miškuose ir prie geležinkelio.

Baigusi septynias klases, mergaitė gavo leidimą grįžti į Lietuvą ir vienuolikos dienų kelionę atgal įveikė viena. Tėvai išliko Sibire iki 1956 metų, kai po Stalino mirties pradėta švelninti režimo politika.

Grįžę jie rado Babrungėnų namus nacionalizuotus ir paverstus kolūkio kontora bei skaitykla. Tik po kurio laiko šeimai leista apsigyventi dalyje savo sodybos, o vėliau – joje įsitvirtinti ir sulaukti senatvės.

Atminties paminklas ir žinia jaunimui

1990 metais Babrungėnų tremtiniai ir jų vaikai prie Babrungo pastatė akmeninį paminklą 11 ištremtų šeimų atminimui. Kiekvienų metų gegužės 22 dieną čia renkasi žmonės, kad malda ir prisiminimais paminėtų trėmimus.

„Norėčiau, kad daugiau būtų šiuolaikiškų prometėjų, nešančių šviesą, kad Lietuva vėl nenugrimstų į tamsybes“, – sakė pašnekovė, pabrėždama, jog tremčių istorijos turėtų tapti įspėjimu, o ne tik skaudžiu prisiminimu.