MRT vaizdai atskleidė neįtikėtiną tiesą: štai kas žiovaujant nutinka smegenyse

Naujas Australijos Naujojo Pietų Velso universiteto mokslininkų tyrimas parodė, kad žiovulys gali daryti netikėtą poveikį galvos smegenis saugančio skysčio judėjimui. Magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) vaizduose užfiksuota, kad kai kuriais atvejais žiovaujant smegenų skystis ima tekėti kita kryptimi nei giliai įkvepiant.

Tyrime dalyvavo 22 sveiki suaugusieji, kurių galva ir kaklas buvo skenuojami atliekant kelias užduotis: žiovauti, giliai kvėpuoti, slopinti žiovulį ir kvėpuoti įprastai. Mokslininkai tikėjosi, kad žiovulys ir gilus įkvėpimas atrodys panašiai, nes abu veiksmai susiję su kvėpavimo mechanika.

Kuo žiovulys skiriasi nuo gilaus įkvėpimo?

MRT vaizdai atskleidė esminį skirtumą: žiovulys kai kuriems dalyviams sukėlė smegenų skysčio poslinkį nuo galvos smegenų, kai tuo metu gilus įkvėpimas tokio efekto nerodė. Patys tyrėjai pabrėžia, kad šis reiškinys pasireiškė ne visiems, o rečiau buvo fiksuojamas vyrams.

Mokslininkai atkreipė dėmesį, kad rezultatams galėjo turėti įtakos ir pati skenavimo aplinka. Dėl nedidelės imties ir įvairių fiziologinių veiksnių kol kas per anksti daryti apibendrintas išvadas, todėl reikia didesnių, pakartotinių tyrimų.

„Žiovulys sukėlė smegenų skysčio judėjimą priešinga kryptimi nei gilaus įkvėpimo metu“, – sakė neurobiologas Adamas Martinacas.

„Mes tikrai nesitikėjome tokio rezultato“, – pridūrė jis.

Ką dar parodė MRT vaizdai?

Tyrimas taip pat parodė, kad tiek žiovulys, tiek gilus kvėpavimas didino kraujo nutekėjimą iš galvos smegenų. Tai teoriškai gali sudaryti daugiau vietos naujam kraujo kiekiui, kuris priteka į smegenis, nors kraujo tėkmė, skirtingai nei smegenų skystis, žiovulio metu krypties nekeičia.

Dar vienas pastebėjimas susijęs su individualumu: dalyviai turėjo savitus, bet kiekvienam žmogui labai nuoseklius žiovavimo judesių modelius. Tyrėjai tai sieja su nervų sistemos mechanizmais, kurie koordinuoja pasikartojančius judesius, ir teigia, kad žiovavimo „parašas“ gali skirtis tarp žmonių.

„Kiekvienas žmogus žiovauja unikaliai, tačiau tam pačiam žmogui judesiai yra labai pastovūs“, – sakė A. Martinacas.

Kodėl tai gali būti svarbu?

Smegenų skystis atlieka kelias svarbias funkcijas: amortizuoja, padeda pernešti medžiagas ir prisideda prie medžiagų apykaitos atliekų šalinimo iš centrinės nervų sistemos. Dėl to bet kokie jo tėkmės pokyčiai gali būti reikšmingi aiškinantis, kokią fiziologinę paskirtį turi žiovulys.

Viena iš hipotezių, kurią svarsto tyrėjai, yra galima žiovulio sąsaja su atliekų šalinimo procesais smegenyse, kurie mokslinėje literatūroje pastaraisiais metais sulaukia daug dėmesio. Kita idėja sieja žiovulį su termoreguliacija, tai yra galimu smegenų vėsinimu ar būsenos perjungimu, kai organizmas ieško efektyvesnio budrumo režimo.

„Neurodegeneracinės ligos siejamos su atliekų kaupimusi, o kuo žmogus vyresnis, tuo jų gali būti daugiau“, – sakė A. Martinacas.

Tyrėjų teigimu, šie MRT duomenys dar neatsako, kodėl žiovulys evoliuciškai išliko tiek žmonėms, tiek daugeliui kitų rūšių. Vis dėlto jie suteikia naują užuominą, kad žiovulys gali būti ne vien nuovargio ar nuobodulio ženklas, o sudėtingas fiziologinis veiksmas, susijęs su smegenų kraujotakos ir skysčių dinamika.

Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Respiratory Physiology and Neurobiology. Mokslininkai pabrėžia, kad tolesni darbai turėtų patikrinti rezultatus su didesnėmis grupėmis ir įvertinti, kaip žiovulio sukelti pokyčiai susiję su amžiumi, miegu, streso lygiu ir neurologine sveikata.