Ne tik Venecija: 17 vietų, kurios iki 2100 metų gali pradingti po vandeniu
Klimato kaita ir kylantis jūros lygis vis dažniau įvardijami kaip grėsmė ne tik pakrančių infrastruktūrai, bet ir turizmo ikonoms. Mokslininkai prognozuoja, kad iki šio amžiaus pabaigos dalis šiandien populiarių krypčių gali susidurti su nuolatiniu užliejimu, erozija ir dažnėjančiais ekstremaliais reiškiniais.
Tarp dažniausiai minimų pavyzdžių – Venecija, tačiau rizikos žemėlapyje atsiduria ir salų valstybės, ir dideli miestai. Tokią kryptį rodo ir naujausios klimato projekcijos, siejančios šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas su ilgalaikiu vandenynų šilimu bei ledynų tirpsmu.
Kas prognozuojama iki 2100 metų?
Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (IPCC) vertina, kad iki 2100 metų vidutinis pasaulinis jūros lygis gali pakilti keliasdešimt centimetrų, o kai kuriuose scenarijuose ir daugiau, priklausomai nuo emisijų trajektorijos. Net ir toks, iš pirmo žvilgsnio nedidelis, pokytis reiškia didesnę audrų bangų žalą, dažnesnius potvynius ir spartesnę pakrančių eroziją.
Didmiesčiams tai dažnai virsta brangiais prisitaikymo sprendimais, o žemoms saloms – egzistenciniu klausimu. Dalis koralinių atolų ir labai žemų salų turi ribotas galimybes apsisaugoti, nes trūksta aukštesnių teritorijų, o gėlo vandens ištekliai sūdrėja dėl jūros vandens infiltracijos.
17 krypčių, kurios laikomos pažeidžiamomis
Ekspertų apžvalgose dažnai minimos Maldyvų salos, Tuvalu, Maršalo salos, Kiribatis ir kitos Ramiojo vandenyno bei Indijos vandenyno salų valstybės. Jų vidutinis aukštis virš jūros lygio nedidelis, todėl net spartėjantis pakrančių ardymas ir dažnesni potvyniai gali lemti gyvenviečių perkėlimą ar infrastruktūros praradimą.
Rizika įvardijama ir Fidži, Samoa, Seišeliams, Palau bei Saliamono saloms, kur šalia vandens lygio kilimo svarbus veiksnys yra ciklonai, liūtys ir rifų nykimas. Koraliniai rifai veikia kaip natūralūs bangolaužiai, todėl jų būklei blogėjant krantas tampa mažiau apsaugotas.
Į sąrašus patenka ir Venecija, kurios problemą sustiprina ne tik aukštas vanduo, bet ir miesto sėdimas bei intensyvus turizmas. Taip pat minimos teritorijos, kur potvynius didina geologija, pavyzdžiui, porėtas kalkakmenis, leidžiantis vandeniui skverbtis iš apačios, kaip kai kuriose Floridos vietose.
Be salų ir miestų, dažnai aptariami ir dideli žemumų regionai, tokie kaip Bangladešas, kur potvynių riziką didina upių deltų specifika, audrų bangos ir sūraus vandens skverbimasis į dirvožemį. Europoje pažeidžiamumo pavyzdžiu neretai įvardijami Nyderlandai, kurių dalis teritorijos yra žemiau jūros lygio, todėl apsauga remiasi nuolatine inžinerine priežiūra ir investicijomis.
Kodėl raginimas pamatyti dabar kelia diskusijų?
Kartu su įspėjimais apie nykstančias vietas viešojoje erdvėje atsiranda ir vadinamasis paskutinės progos turizmas, kai žmonės skuba aplankyti vietas, kurios, tikėtina, ateityje pasikeis. Tačiau kelionių ekspertai pabrėžia, kad toks impulsas gali turėti priešingą efektą: didesni srautai didina emisijas, o vietovėms su ribotais ištekliais sukelia papildomą apkrovą.
„Akivaizdžiausia problema yra emisijos: papildomi tolimi skrydžiai prisideda prie šiltėjimo ir jūros lygio kilimo, o turizmas apskritai palieka reikšmingą anglies pėdsaką“, – sakė kelionių platformos „The Gap Decaders“ įkūrėja Izzy Nicholls.
Pasak jos, kai turistų skaičius staigiai išauga, poveikis pasimato greitai: gali trūkti vandens, perkraunamos nuotekų sistemos, nukenčia takai ir viešosios erdvės, o vietiniams mažėja gyvenimo kokybė. Dėl to vis dažniau kalbama apie atsakingesnį keliavimą, sezoniškumo mažinimą ir vietos bendruomenėms naudingus sprendimus.
Specialistai primena, kad prognozės nereiškia, jog visos vietos neišvengiamai „dings“, tačiau jos signalizuoja apie didėjančią riziką ir būtinybę prisitaikyti. Keliautojams tai tampa proga rinktis mažesnio poveikio maršrutus, ilgiau pasilikti vienoje vietoje ir gerbti vietos ribojimus, ypač ten, kur jautriausia infrastruktūra ir gamtinės sistemos.
