Balandis čia primena birželį: mokslininkai atskleidė, kokia anomalija dabar drebina Arktį
Mokslininkai, vykdantys stebėjimus prie Lenkijos poliarinės stoties Hornsund pietų Špicbergene, šį sezoną susidūrė su neįprasta kliūtimi: įprastai šiuo metu turintis būti stabilus sniego sluoksnis praktiškai nesusiformavo. Dėl to dalis planuotų darbų ir kelionių sniego motociklais tapo neįmanomi, o kita komanda negalėjo pasiekti stoties ir iš jūros pusės, nes pakrantę blokavo tankus jūros ledas.
48-osios poliarinės ekspedicijos vadovas Krzesimiras Tomaszewskis pabrėžė, kad vienalytės ir plačios sniego dangos nebuvimas kovo ir balandžio mėnesiais šioje vietovėje yra reta situacija. Anot jo, ekspedicijų kalendoriuje būtent kovas ir balandis paprastai būna šalčiausi ir sniegingiausi, tačiau šiemet sąlygos labiau primena ankstyvą vasarą.
„Paprastai kovas ir balandis būna patys šalčiausi ir sniegingiausi mėnesiai, o šiemet balandis atrodo kaip birželis“, – sakė Krzesimiras Tomaszewskis.
Stoties pastarųjų penkerių metų duomenys rodo, kad vidutinė balandžio temperatūra siekė apie minus 6,9 laipsnio, o 2026 metų balandį ji pakilo iki maždaug minus 2,5 laipsnio. Pasak ekspedicijos vadovo, tai leidžia kalbėti apie ryškų šuolį, o platesniame kontekste kelia klausimą, ar tokios sąlygos netaps dažnesnės, jei šiltėjimo tendencijos išliks.
Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad net poliarinės nakties laikotarpis šiemet nesudarė įprasto žiemos įspūdžio: fiksuotos dažnos atodrėkio bangos, lietus ir stiprūs vėjai, kurie išpustė ir taip menkas sniego sankaupas. Tokie svyravimai apsunkina tradicinį lauko monitoringą, tačiau kartu priverčia koreguoti tyrimų prioritetus.
„Vietoje sniego dangos, kurios praktiškai nėra, daugiau dėmesio skiriame lietaus mėginiams ir atitirpstantiems upeliams“, – sakė Krzesimiras Tomaszewskis.
Ši situacija siejama su plačiau aptariamu Arkties šiltėjimu, kuris pastaraisiais dešimtmečiais spartėja ir daro poveikį ledynams bei jūros ledui. Ledas ir sniegas paprastai atspindi dalį Saulės spinduliuotės, todėl jų mažėjimas didina šilumos sugertį ir gali dar labiau paspartinti regiono šiltėjimą, sukeldamas vadinamąjį grįžtamojo ryšio efektą.
Dėl to Arkties pokyčiai tampa svarbūs ne tik vietos ekosistemoms ar mokslinėms ekspedicijoms, bet ir platesniam klimatui: tirpstant ledynams kyla jūrų lygis, o šiltesnės sąlygos keičia kritulių režimą bei ekstremalių orų tikimybę kituose regionuose. Mokslininkai pabrėžia, kad vienas sezonas dar nėra galutinė išvada, tačiau tokie „keisti“ metai vis dažniau tampa signalu, kurį verta vertinti rimtai.
