Rekordas, pakeitęs istoriją: pagaliau įveikta 2 valandų Londono maratono riba
Londono maratone įvyko lūžis, kurio lengvosios atletikos pasaulis laukė dešimtmečius: oficialiose varžybose pirmą kartą užfiksuoti rezultatai greitesni nei 2 valandos. Iki šiol tokia riba buvo pasiekta tik kontroliuojamomis, rekordams neprilyginamomis sąlygomis.
Į istoriją įėjo kenijietis Sabastianas Sawe ir etiopas Yomifas Kejelcha, 42,195 kilometro distanciją įveikę atitinkamai per 1:59:30 ir 1:59:41. Abu laikai pasiekti varžybose, todėl laikomi esminiu etalonų pokyčiu elitiniame bėgime.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai vien dviejų išskirtinių sportininkų diena, tačiau ekspertai pabrėžia visą veiksnių grandinę. Maratono rekordai paprastai nėra vien talento ar sėkmės rezultatas, o susideda iš pasirengimo, taktikos, oro ir technologijų.
Kas nulėmė rekordinius laikus?
Patys atletai po finišo akcentavo varžybų atmosferą ir taktinį aspektą. Sawe teigė, kad didžiulis palaikymas mieste ir bėgimas šalia Kejelchos padėjo išlaikyti tempą bei priimti teisingus sprendimus kritinėse atkarpose.
Svarbūs buvo ir išoriniai parametrai: Londone fiksuota maždaug 10–15 laipsnių šiluma ir palyginti nedidelis vėjas. Tokios sąlygos laikomos artimomis optimalioms maratonui, kai organizmas efektyviau reguliuoja temperatūrą ir mažiau eikvoja energijos.
Tačiau didžiausia intriga, pasak analitikų, slypi ne vien ore ar psichologijoje. Vis garsiau kalbama, kad šiuolaikiniame maratone vis didesnę dalį rezultato lemia technologijos, ypač bėgimo bateliai.
Supersportbačiai ir nelygi nauda
Varžybų analizė atkreipė dėmesį į tai, kad keli lyderiai finišavo avėdami tos pačios rėmėjos, „Adidas“, naujausios kartos batelius. Minima, kad vienas iš modelių sveria apie 97 gramus, o tai elitiniame bėgime reiškia mažesnę energijos kainą kiekviename žingsnyje.
Mokslinėje literatūroje „supersportbačiai“ siejami su geresne bėgimo ekonomija dėl standžių anglies pluošto plokštelių ir energiją grąžinančių putų. Tyrimuose minima, kad bėgimo ekonomija kai kuriais atvejais gali pagerėti daugiau nei 6 proc., tačiau efektas nėra vienodas visiems.
Pasak sporto mokslo ekspertų, čia ir kyla platesnis klausimas: ką iš tikrųjų matuojame, kai krenta rekordai. Jei prieiga prie pažangiausios įrangos tampa lemiamu faktoriumi, rezultatas pradeda atspindėti ne tik sportininko fiziologiją ir pasirengimą, bet ir jį supančią sistemą.
„Jei technologijos prieinamumas ima lemti baigtį labiau nei fiziologija, pasirengimas ir talentas, tuomet mes testuojame ne tik atletą, bet ir sistemą aplink jį“, – sakė Yannis Pitsiladis.
Ar maratonas dar greitės?
Pačių sportininkų komentaruose taip pat skamba inovacijų reikšmė. Sawe pabrėžė komandinio darbo užkulisiuose svarbą ir tai, kad naujovės padeda peržengti ribas, kurios anksčiau atrodė nepasiekiamos.
Kita vertus, Londono trasa tradiciškai nelaikoma pačia greičiausia, lyginant su kai kuriais kitais didžiaisiais maratonais. Dėl to natūraliai kyla spėjimas, kad sezonui nesibaigus panašūs laikai gali būti pakartoti ar net pagerinti kitose varžybose.
Todėl pagrindinė diskusija jau krypsta ne vien į klausimą, kaip greitai žmogus gali bėgti. Vis dažniau klausiama, kokia dalis to greičio bus „žmogiška“, o kokia priklausys nuo technologinės pažangos ir jos prieinamumo elitui.
