Miestai virsta krosnimis: kodėl naujas takas parke gali netyčia dar labiau pakaitinti orą?
Balandžio 22 dieną minima Žemės diena šiemet pasaulyje rengiama su šūkiu „Mūsų galia. Mūsų planeta“. Ši proga vis dažniau tampa priminimu, kad miestai šyla greičiau nei aplinkinės teritorijos, o karščio bangos darosi vis dažnesnės ir stipresnės.
Vienas ryškiausių reiškinių yra miesto karščio sala, kai tankiai užstatytose vietovėse temperatūra būna aukštesnė nei priemiesčiuose ar kaimiškose vietovėse. Tai lemia urbanizacija: kietos dangos, mažai žalumos ir papildoma šiluma iš transporto, pramonės bei pastatų vėsinimo.
Kodėl asfaltas laimi prieš žolę?
Betonas, asfaltas ir mūras dieną sukaupia saulės šilumą, o naktį ją išspinduliuoja, todėl miestas lėčiau atvėsta. Žolė ir medžiai temperatūrą mažina kitaip: garindami vandenį ir kurdami pavėsį, todėl net pavieniai medžiai gali pagerinti vietos mikroklimatą.
Prie šilumos prisideda ir miesto geometrija: aukšti pastatai silpnina oro judėjimą, o siauresnės gatvės gali sulaikyti šiltą orą. Dėl to karštis užsilaiko ilgiau, o naktys tampa ypač varginančios.
Klimatizatoriai vėsina vidų, bet kaitina lauką
Miestuose šilumą skleidžia žmonės, automobiliai, viešasis transportas, pramonė ir energetikos objektai. Papildomą efektą kuria ir vis plačiau diegiama kondicionavimo įranga: patalpas ji atvėsina, tačiau šilumą išmeta į lauką, taip vietomis dar labiau didindama temperatūrą.
Karščio salos labiausiai išryškėja per karščio bangas, kai auga širdies ir kvėpavimo sistemos sutrikimų rizika, prastėja miegas, o pažeidžiamiausi gyventojai patiria didžiausią sveikatos naštą. Aukšta temperatūra taip pat gali sustiprinti oro taršos problemas, o tam tikromis sąlygomis didinti ir alergijų sezono intensyvumą.
Net takas parke gali pakeisti temperatūrą
Ekspertai pabrėžia, kad miestų sprendimai turi netikėtų pasekmių mikroklimatui. Tyrimai rodo, jog net įrengus alėją ar nutiesus dviračių taką parko teritorijoje galima lokaliai pakelti temperatūrą, jei mažėja vandens sugėrimas ir didėja kietų dangų plotas.
„Tyrimai rodo, kad net sukūrus alėją ar nutiesus dviračių taką parko teritorijoje galima lokaliai pakelti temperatūrą“, – sakė Jolanta Orlińska.
Anot jos, problema nėra pati plėtra, o jos kokybė: želdynai, vandens elementai ir miesto vėdinimo koridoriai turi būti planuojami iš anksto, o ne paliekami kaip dekoracija. Vis dažniau viešojoje erdvėje įsitvirtina terminas betono perteklius, kai kiemai ir aikštės sutvarkomos taip, kad karštomis dienomis tampa sunkiai pakeliamos.
Tarp priemonių, kurios laikomos veiksmingomis, minimos didesnės želdynų teritorijos, medžių lajos, vandens telkiniai ir lietaus vandens sulaikymo sprendimai. Taip pat rekomenduojamos šviesesnės dangos ir fasadai, žalieji stogai bei žaliosios sienos, o urbanistiniu lygmeniu svarbiausia užtikrinti oro cirkuliaciją tarp kvartalų.
Karščio salų stebėsena, įskaitant palydovinius duomenis, gali padėti savivaldybėms tiksliau nustatyti karščiausius taškus ir nukreipti investicijas ten, kur jos duoda didžiausią efektą. Toks planavimas svarbus ne tik komfortui, bet ir sveikatos apsaugai, energetikos apkrovų mažinimui bei prisitaikymui prie klimato kaitos.
