Varo iš proto net kvėpavimas? Mokslininkai išsiaiškino, kad misofonija užkoduota jūsų genuose

Kai kas nors braukia nagais per lentą, daugeliui žmonių tai sukelia nemalonų pojūtį. Tačiau sergant misofonija stresą gali išprovokuoti ir kasdieniai garsai – čepsėjimas, šniurkštimas, knarkimas, kvėpavimas ar rijimas.

Nyderlandų mokslininkų 2023 metais publikuotas tyrimas rodo, kad misofonija gali turėti genetinių sąsajų su nuotaikos ir nerimo sutrikimais, depresija bei potrauminiu streso sutrikimu (PTSS). Vis dėlto tai nereiškia, kad šios būklės būtinai turi tą patį veikimo mechanizmą – greičiau dalis genetinių rizikos veiksnių gali sutapti.

Amsterdamo universiteto psichiatras Dirkas Smitas su kolegomis analizavo didelių genetinių duomenų bazių informaciją: „Psychiatric Genomics Consortium“, „UK Biobank“ ir „23andMe“. Tyrėjai nustatė, kad žmonės, kurie patys nurodė turintys misofoniją, dažniau turėjo genų variantų, siejamų su psichikos sutrikimais, taip pat su ūžesiu ausyse (tinitu).

Pastebima, kad tinitas taip pat neretai lydimas psichologinių simptomų, būdingų depresijai ir nerimui. Tyrėjų teigimu, ši sąsaja gali būti svarbi siekiant geriau suprasti, kodėl daliai žmonių garsai sukelia itin stiprią emocinę reakciją.

„Taip pat nustatėme persidengimą su PTSS genetika. Tai reiškia, kad genai, didinantys jautrumą PTSS, gali didinti ir misofonijos tikimybę, o tai gali rodyti bendrą neurobiologinę sistemą, veikiančią abi būkles. Tai taip pat leistų svarstyti, kad kai kurie PTSS gydymo metodai galėtų būti pritaikomi ir misofonijai“, – aiškino D. Smitas.

Ankstesni tyrimai rodė, kad misofoniją patiriantys žmonės dažniau linkę „į vidų“ nukreipti patiriamą įtampą. Naujesni duomenys tai patvirtino: nustatytos sąsajos su nerimastingumu, kaltės jausmu, vienišumu ir neurotiškumu.

Reakcijos į dirgiklius gali būti labai įvairios: nuo susierzinimo ir pykčio iki tokio stipraus distreso, kuris trukdo kasdieniam gyvenimui. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad kai kuriais atvejais didžiausią kančią gali sukelti ne pats pyktis, o kaltės jausmas dėl patiriamo susierzinimo ir pykčio.

Įdomu tai, kad tyrime nustatyta: žmonės, turintys autizmo spektro sutrikimą (ASS), rečiau nurodė patiriantys misofoniją. Toks rezultatas buvo netikėtas, nes ASS dažnai siejamas su padidintu jautrumu garsams. Tyrėjai daro prielaidą, jog misofonija ir ASS, vertinant genetinius skirtumus, gali būti palyginti nepriklausomos būklės. Taip pat keliama galimybė, kad egzistuoja skirtingos misofonijos formos, o daliai žmonių ją labiau gali lemti išmoktos neigiamos emocinės reakcijos į specifinius garsus, kurias sustiprina asmenybės bruožai.

Mokslininkai pabrėžia ir tyrimo ribotumus. Dalis duomenų daugiausia gauta iš Europos populiacijų, todėl kitose populiacijose ryšiai gali būti kitokie. Be to, misofonija duomenų rinkiniuose nebuvo patvirtinta medicinine diagnoze – ji buvo nurodyta pačių respondentų, o tai gali turėti įtakos rezultatų tikslumui.

Kita vertus, tyrimai suteikia užuominų, kuria kryptimi ieškoti biologinių mechanizmų, slypinčių už misofonijos. Tai svarbu ir todėl, kad, remiantis 2023 metais Jungtinėje Karalystėje atlikta apklausa, misofonija gali būti dažnesnė, nei manyta anksčiau: jos paplitimas įvertintas 18,4 proc. Šie duomenys atspindi Jungtinės Karalystės situaciją ir gali skirtis kitose šalyse.

Apklausos dalyviai pildė klausimyną apie galimus dirginančius garsus ir emocines reakcijas. Vertinti keli misofonijos aspektai: emocinės grėsmės pojūtis, vidiniai ir išoriniai vertinimai, staigūs emociniai protrūkiai bei poveikis kasdieniam funkcionavimui.

Oksfordo universiteto klinikinė psichologė Jane Gregory, komentuodama rezultatus, pabrėžė, kad apklausa padėjo atskleisti būklės sudėtingumą.

„Misofonija yra daugiau nei paprastas susierzinimas dėl tam tikrų garsų“, – teigė J. Gregory.

Apklausa parodė ir du svarbius skirtumus tarp misofoniją patiriančių žmonių ir bendros populiacijos. Pirma, neigiamos emocijos dėl garsų, kurie daugeliui nemalonūs, dažniau būdavo lydimos pykčio ir panikos. Respondentai dažniau nurodė jaučiantys, kad yra „įstrigę“, bejėgiai ir negali pabėgti nuo triukšmo. Antra, misofoniją turintys žmonės dažniau jautriai reaguodavo į įprastus garsus, pavyzdžiui, normalų kvėpavimą ar rijimą – tuo tarpu daugeliui kitų žmonių tai nesukeldavo jokios reakcijos.

Tyrėjai taip pat pažymėjo, kad pats terminas „misofonija“ daugeliui vis dar menkai žinomas – mažiau nei 14 proc. apklaustųjų teigė apie jį anksčiau girdėję. Vis dėlto, jų nuomone, klausimynas gali tapti naudingu įrankiu specialistams, siekiantiems atpažinti šią būklę.

Nyderlandų mokslininkai apibendrino, kad, remiantis genetiniais duomenimis, misofonija labiausiai grupuojasi su psichikos sutrikimais ir asmenybės profiliu, būdingu nerimui bei PTSS. Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Frontiers in Neuroscience.

Ankstesnė šio straipsnio versija buvo publikuota 2024 metų spalį.