Raudonoji jūra dažnai matoma tik kaip siauras koridorius laivams tarp Europos ir Azijos. Tačiau iš tikrųjų tai – vienas geologiškai ir politiškai įdomiausių regionų, kuriame formuojasi naujas vandenynas ir nuo kurio priklauso pasaulio prekyba.
Šis vandens telkinys driekiasi tarp Afrikos ir Arabijos, užimdamas gilią tektoninę įgriuvą. Būtent čia Afrikos ir Arabijos plokštės pamažu traukiasi viena nuo kitos.
Gimstantis vandenynas
Geologai Raudonąją jūrą vadina embrioniniu vandenynu. Plokštės čia tolsta maždaug 1,3 centimetro per metus, o į plyšį kylantis magmos srautas kuria naują vandenyno dugną.
Per kelis milijonus metų Arabijos pusiasalis dar labiau nutols nuo Afrikos, o šiandieninė jūra virs plačiu vandenynu. Tai pakeis regiono klimatą ir vandenynų sroves, panašiai kaip kadaise susiformavęs Atlanto vandenynas.
Karštis, sūrumas ir „superkoralai“
Raudonoji jūra yra viena šilčiausių pasaulyje. Žiemą vandens temperatūra retai nukrenta žemiau 20 laipsnių Celsijaus, o vasarą paviršius įkaista iki daugiau kaip 30 laipsnių.
Giliai dugne aptinkami itin sūrūs sūrymo baseinai, kuriuose vanduo įkaista iki maždaug 60 laipsnių. Tokios sąlygos reikalauja išskirtinių prisitaikymų iš čia gyvenančių organizmų.
Dėl didžiulio garavimo ir kritulių stokos Raudonosios jūros druskingumas siekia apie 40 promilių, maždaug 15 proc. daugiau nei pasaulio vandenynų vidurkis. Vis dėlto šiose atšiauriose sąlygose klesti ypatingi koraliniai rifai.
Ypač įdomūs Šiaurės Raudonosios jūros rifai, kurių koralai pasižymi neįprastu atsparumu karščiui. Manoma, kad jų protėviai atsirinko evoliucijos būdu, migruodami per dar šiltesnius pietinius vandenis. Mokslininkai tikisi, kad šių „superkoralu“ genetika ateityje gali padėti atkurti nykstančius rifus kitose pasaulio vietose.
Strateginis mazgas ir gyvenimo šaltinis
Raudonoji jūra jau tūkstančius metų buvo prekybos arterija, jungusi Egiptą, arabų pusiasalį, Rytų Afriką ir Indiją. Senovės egiptiečiai ja pasiekdavo legendinę Punto žemę, o romėnai rėmėsi detalia navigacine knyga „Periplus of the Erythraean Sea“.
Šiandien regiono reikšmė dar didesnė. Atidarius Sueco kanalą 1869 metais, kelias tarp Europos ir Azijos sutrumpėjo tūkstančiais kilometrų, o Raudonoji jūra tapo vienu svarbiausių pasaulinės prekybos koridorių.
Per šią jūrą keliauja apie 12 proc. visos tarptautinės prekybos, įskaitant energijos išteklius ir vartojimo prekes. Dvi siauros „gerklės“ – Sueco kanalas šiaurėje ir vos apie 18 mylių pločio Bab al Mandebo sąsiauris pietuose – daro regioną itin pažeidžiamą trikdžiams.
Pakrantė dalijama šešių valstybių: Egipto, Sudano, Eritrėjos, Džibučio, Saudo Arabijos ir Jemeno. Jos priverstos derinti žvejybos, ekologijos ir saugumo klausimus, nors ekonominė ir politinė jų padėtis labai skiriasi.
Raudonoji jūra taip pat yra gyvybės šaltinis dykumos megapoliams. Nuolatinės upės į ją neįteka, todėl tokios šalys kaip Saudo Arabija masiškai naudoja gėlinimo technologijas, kad iš jūros vandens gamintų geriamą vandenį.
Be milžiniškų gėlinimo gamyklų Raudonosios jūros pakrantėje, šiuolaikiniai miestai, tokie kaip Džida ar Rijadas, tiesiog negalėtų egzistuoti dabartiniu mastu.
Visa tai daro Raudonąją jūrą unikaliu gamtos, istorijos ir geopolitikos sankirtos tašku, nuo kurio ateityje gali priklausyti dar daugiau nei šiandien.
