Aplink Žemę susikaupė tiek kosminių šiukšlių, kad mokslininkai vis dažniau kalba apie realų pavojų mūsų palydovams ir ateities misijoms. Nors idėja siųsti atliekas į kosmosą skamba patraukliai, praktikoje tai būtų brangu, rizikinga ir problemos neišspręstų.
Pirmosios šiukšlės kosmose atsirado kartu su žmonių skrydžiais. 1969 metais į Mėnulį nuskridę Neilas Armstrongas ir Buzzas Aldrinas ten paliko ne tik pėdsakus, bet ir batus, įrankius bei medicinines atliekas. Vėliau Tarptautinėje kosminėje stotyje dirbantys astronautai netyčia pametė kameras ar brangius įrankių krepšius.
Dalis tokių objektų sudega Žemės atmosferoje, tačiau kiti, kaip į orbitą iškeltas „Tesla Roadster“ elektromobilis, skrieja aplink planetą dešimtmečius ar dar ilgiau. Kiekvienas naujas daiktas orbitoje didina susidūrimų ir dar daugiau nuolaužų riziką.
Europos kosmoso agentūros duomenimis, aplink Žemę skrieja daugiau kaip 131 milijonas nuolaužų, kurių vidutinis greitis siekia apie 10 kilometrų per sekundę. Maždaug 1 milijonas objektų yra bent 1 centimetro dydžio – to visiškai pakanka smarkiai pažeisti palydovą ar kosminę stotį.
Susidūrimai gali sukelti vadinamąjį Keslerio sindromą – grandininę reakciją, kai vienas smūgis sukuria tūkstančius naujų skeveldrų, kurios savo ruožtu sudaužo kitus aparatus. Tokiu atveju tam tikros orbitos gali tapti praktiškai nenaudojamos.
Žmonėms Žemėje tiesioginis pavojus kol kas nedidelis. Dauguma nuolaužų sudega, o didesni fragmentai, kaip 2022 metais Australijoje nukritusi kapsulės dalis, pasitaiko retai. Tačiau didėjant paleidimų skaičiui, tikimybė, kad kažkas nukris į sausumą, po truputį auga.
Siųsti šiukšles tolyn į kosmosą teoriškai įmanoma, bet ekonomiškai ir ekologiškai neprotinga. Kiekvienas raketos paleidimas kainuoja šimtus milijonų eurų ir pats sukuria naujų nuolaužų: raketų pakopas, apsauginius dangtelius, variklių atplaišas.
Dėl to pagrindinė kryptis – prevencija ir tvarkingas atliekų sutvarkymas. Inžinieriai kuria taisykles, kad pasibaigus misijai palydovai būtų saugiai nukreipiami į atmosferą ir ten sudegtų, o ne paliekami dreifuoti dešimtmečiams.
Be to, bandomos naujos idėjos: serviso palydovai, galintys papildyti degalus ar suremontuoti brangius aparatus, „vilkikai“, kurie stumtų dideles nuolaužas į saugesnes orbitas, ir lazerinės sistemos, gebančios švelniai pakeisti mažesnių objektų trajektorijas.
Galiausiai kosminės šiukšlės – tai veidrodis, atspindintis mūsų vartojimo įpročius Žemėje. Jei norime išsaugoti galimybę saugiai naudotis palydovais, tyrinėti kosmosą ir plėtoti naujas paslaugas, turime išmokti tvarkyti atliekas tiek orbitoje, tiek savo planetoje.
