Vilkaviškio rajone atgimsta paslaptingas dvaras: istorija klostosi kaip tikras detektyvas
Vilkaviškio rajone atgimsta Vinkšnupių dvaras – vienas iš nedaugelio Lietuvos dvarų, kuriuos valdė totorių kilmės giminė. Jo istorija šiandien atkuriama tarsi detektyvo siužetas – iš archyvų likučių ir žmonių prisiminimų.
Ilgai apleistas ir paliktas nykti, dabar dvaras pamažu tampa kultūros ir bendruomenės traukos centru. Jį atkurianti komanda siekia sukurti tvarų socialinio verslo modelį, todėl dalyvavo Inovacijų agentūros socialinio verslo akceleravimo programoje.
Pasak Inovacijų agentūros Pažangos departamento Regioninės verslo transformacijos skyriaus vadovės Indrės Gendroliūtės-Gerulienės, tokios iniciatyvos kaip Vinkšnupių dvaras ir jį remiantis fondas aiškiai atskleidžia socialinio verslo esmę regionuose.
„Socialinių verslų Lietuvoje ne tik daugėja – jie atsiranda vis įvairesnėse srityse, tarp jų ir kultūros paveldo puoselėjime. Tai veiklos, kurios kurdamos ekonominę vertę kartu stiprina bendruomenes, gaivina vietas, kurios kitaip galbūt būtų pasmerktos sunykti. Todėl mūsų užduotis – ne stebėti iš šono, o suteikti žinių, struktūros ir paskatų, kad tokios iniciatyvos galėtų augti ir tapti tvariomis“, – sako I. Gendroliūtė-Gerulienė.
Spontaniškas sprendimas tapo ilgalaike misija
Viena projekto iniciatorių Rita Bieliauskaitė pasakoja, kad mintis atkurti dvarą gimė visiškai netikėtai. Ji norėjo aplankyti protėvių kaimą, parodyti bičiuliams, kas iš jo likę, ir kartu nuvyko apžiūrėti šalia esančios Vinkšnupių dvaro teritorijos.
„Negalėjome atsistebėti, kaip tokia vieta gali stovėti be jokios priežiūros. Tas jausmas, kad čia slypi daug daugiau nei apleistas pastatas, ir paskatino domėtis. Tada sužinojome apie aukcioną ir sutarėme, kad jei atsiras kas nors rimtai nusiteikęs, mes pasitrauksime. Tačiau pirkėjų neatsirado. Taip mūsų sprendimas tapo atsakomybe, kurios nusprendėme nepaleisti“, – pasakoja R. Bieliauskaitė.
Vinkšnupių dvaras liudija totorių bendruomenės istoriją Vilkaviškio krašte – ilgą laiką jį valdė totorių kilmės giminė, o tai Lietuvoje yra itin reta. Dalis dvaro archyvų yra prarasta, todėl istorija renkama po gabalėlį ir suteikia vietai ypatingą, beveik detektyvinę dvasią.
„Dvaras išsiskiria ir tuo, kad jo planinė struktūra vis dar atpažįstama, nors iš trylikos pastatų išliko tik du. Tai leidžia atkurti tikrąją sodybos logiką, o ne kurti interpretacijas nuo nulio“, – dalijasi R. Bieliauskaitė.
Paklausta, kaip Vinkšnupių dvaras galėtų atrodyti po kelerių metų, ji nedvejoja – tai bus daugiasluoksnis kultūros centras, kuriame susitiks istorija, kūryba, socialinės iniciatyvos ir regiono turizmas.
„Pastatai ir parkas bus atkurti, atgimę. Dvare vyks kūrybinės dirbtuvės, edukacijos, rezidencijos, renginiai ir koncertai. Čia kursis ir bursis socialiniai verslai, veiks nuolatinė ekspozicija, skirta totorių istorijai šiame regione. Labai tikiuosi, kad vis labiau įtrauksime vietos bendruomenes ir stiprinsime jų pasididžiavimą savo paveldu“, – sako R. Bieliauskaitė.
Per kelerius bendro darbo metus komanda jau nuveikė daug: įsigijo abu išlikusius dvaro pastatus, išvalė teritoriją, sutvirtino konstrukcijas, atliko mokslinius tyrimus, pradėjo kultūrines veiklas ir užmezgė svarbių ryšių. Didelę reikšmę turėjo Vinkšnupių dvaro paramos fondas, leidžiantis greitai reaguoti į kylančius poreikius nelaukiant formalių finansavimo ciklų.
„Nors pagrindiniai tvarkybos darbai dar priešakyje, dvaras iš „tylaus ir pamiršto“ virto vieta, kur jau vyksta gyvenimas“, – sako R. Bieliauskaitė.
Kliūtys kelyje į dvaro atgimimą
Vis dėlto, anot R. Bieliauskaitės, dvarą atkurianti komanda susidūrė su daugybe iššūkių. Vienas didžiausių – paveldosaugos objektų tvarkymo realybė Lietuvoje, kuri, pasak jos, yra sudėtinga, brangi ir neretai sunkiai perprantama net geriausių ketinimų turintiems žmonėms.
„Vien projektavimas gali kainuoti tiek, už kiek kitur būtų galima pastatyti naują namą. Tai žmones dažnai atgraso“, – teigia ji.
Ne mažesnis iššūkis – dvejus su puse metų lauktas Kultūros ministerijos sprendimas dėl valstybinio saugomo objekto statuso.
„Ilgą laiką manėme, kad aukščiausias apsaugos statusas yra būtinas dvaro ateičiai. Tačiau nebėra aišku, ar toks statusas iš tiesų labai padeda. Paradoksalu, bet turėdami esamą „registrinį“ statusą privalome laikytis visų apribojimų ir prisiimame atsakomybes, tačiau realios finansinės paramos gauti beveik neįmanoma“, – svarsto R. Bieliauskaitė.
Programos suteiktos žinios ir postūmis judėti toliau
Vinkšnupių dvaras vystomas kaip socialinis verslas – gautos pajamos reinvestuojamos į tvarkybą, veiklas ir bendruomenės įtraukimą. Būtent dėl to dvarą gaivinanti komanda nusprendė dalyvauti Inovacijų agentūros socialinio verslo akceleravimo programoje.
„Programa mums buvo reikalinga tam, kad suprastume, kaip suderinti paveldo išsaugojimą su veiklomis, galinčiomis užtikrinti stabilias pajamas. Ieškojome struktūros, įrankių ir patarimų, kurie padėtų išgryninti modelį ir į projektą žvelgti ne tik per entuziazmo, bet ir per realios veiklos logikos prizmę“, – sako R. Bieliauskaitė.
Pasak jos, daugiausia vertės suteikė sesijos apie verslo modelį ir socialinio poveikio matavimą, taip pat konsultacijos su mentoriais.
„Iš akceleratoriaus išsinešame aiškesnę viziją, ką turime daryti toliau, ir daugiau pasitikėjimo, kad net ir sudėtingi projektai gali judėti, jei žinai savo kryptį. Kitiems verslams, svarstantiems apie šią programą, rekomenduočiau neabejoti. Akceleratorius suteikia struktūrą, tvarką ir greitį. Čia idėja tampa aiškiu planu, o planas – realiais veiksmais“, – pabrėžia ji.
Inovacijų agentūra socialinio verslo plėtrai ir augimui teikia nemokamų paslaugų paketą: socialinio verslo akceleravimo programą, viešai prieinamą nuotolinių mokymų bazę, ekosistemos renginius, viešųjų paslaugų perdavimo mokymus. Nuo 2024 m. Inovacijų agentūra yra įgaliota institucija, suteikianti socialinio verslo statusą.
