Vietnamo karas nusinešė milijonus gyvybių: kaip viskas prasidėjo ir kuo baigėsi

Vietnamo karas iki šiol išlieka vienu labiausiai visuomenę traumuotų konfliktų XX amžiuje. Tai nebuvo tik kova tarp komunizmo ir kapitalizmo – pirmiausia tai buvo Vietnamo siekis atsikratyti kolonijinės priklausomybės ir suvienyti šalį.

Per tris dešimtmečius trunkantį karą žuvo daugiau kaip 58 000 amerikiečių, apie 250 000 Pietų Vietnamo karių, daugiau kaip milijonas Šiaurės Vietnamo karių ir Vietkongo kovotojų bei per 2 milijonus civilių Vietname, Laose ir Kambodžoje.

Kolonijinės šaknys ir Ho Ši Minas

Vietnamo tragedijos ištakos siekia XIX amžiaus vidurį, kai Prancūzija užėmė Indokiniją ir pradėjo valdyti Vietnamą kaip koloniją. Infrastruktūros kūrimas buvo lydimas represijų, o vietos gyventojai kolonizatorių nelaikė išvaduotojais.

Dar po Pirmojo pasaulinio karo Vietnamo nacionalistai, tarp jų ir būsimas lyderis Ho Ši Minas, reikalavo savarankiškumo, bet buvo ignoruojami. Vėliau Ho Ši Minas inspiracijos sėmėsi iš Vladimiro Lenino antikolonijinių idėjų ir pasirinko komunistinę kryptį kaip priemonę nepriklausomybei pasiekti.

Antrojo pasaulinio karo metu Japonijai okupavus Vietnamą, jis įkūrė Vietmino judėjimą ir, padedamas amerikiečių specialiųjų tarnybų, kovojo su japonų pajėgomis. 1945 metais Ho Ši Minas Hanojuje paskelbė Vietnamo nepriklausomybę, tačiau Prancūzija netruko mėginti atkurti savo valdžios.

Šaltasis karas ir JAV įsitraukimas

Po prancūzų pralaimėjimo prie Dienbienfu 1954 metais Vietnamas buvo padalytas į komunistinį Šiaurės Vietnamą ir proamerikietišką Pietų Vietnamą. Šaltasis karas lėmė, kad Vašingtonas pradėjo matyti Vietnamą per vadinamosios domino teorijos prizmę.

JAV prezidentai Johnas F. Kennedy ir Lyndonas B. Johnsonas nuosekliai didino paramą Pietų Vietnamui: siuntė instruktorius, finansus, ginkluotę, vėliau – ir šimtus tūkstančių karių. 1964 metais incidentas Tonkino įlankoje suteikė teisinį pagrindą plataus masto karinei kampanijai, nors antrasis tariamas užpuolimas iki šiol kelia abejonių.

Greta sausumos operacijų JAV vykdė masines bombardavimo kampanijas ir naudojo chemines medžiagas, tokias kaip „Agent Orange“, bandydamos sunaikinti džiunglių augaliją ir Vietkongo aprūpinimo grandines.

Posūkio taškai ir skaudi pabaiga

1968 metų Tet ofensyva tapo lūžio momentu. Nors kariniu požiūriu Šiaurės Vietnamei ir Vietkongui ji kainavo milžiniškas netektis, politine prasme tai buvo smūgis JAV valdžios patikimumui – amerikiečiai pamatė, kad karas toli gražu nėra laimėtas.

Antikarinis judėjimas Jungtinėse Valstijose augo, kilo protestai universitetuose, o visuomenę sukrėtė ir amerikiečių karių įvykdytos civilių skerdynės, tokios kaip Milajaus kaime. Vis garsiau imta kelti moralinius klausimus apie karo prasmę ir civilių aukas.

Prezidentas Richardas Nixonas paskelbė „vietnamizacijos“ politiką – formaliai kariavimą turėjo perimti Pietų Vietnamo armija, o JAV kariai palaipsniui traukėsi. Tačiau kartu buvo plečiami bombardavimai Kambodžoje ir Laose, o taikos derybos Hanojuje ir Paryžiuje strigo.

1973 metais JAV kariai galutinai pasitraukė, palikdami Pietų Vietnamą vieną prieš gerai organizuotą Šiaurės Vietnamo armiją. Po dvejų metų, 1975 metais, žlugus Saigonui, Vietnamas buvo suvienytas komunistų valdžios, o šimtai tūkstančių žmonių tapo pabėgėliais arba pateko į „perauklėjimo“ stovyklas.

Vietnamo karas tapo perspėjimu, kaip ideologiniai įsitikinimai, imperinės ambicijos ir baimė prarasti prestižą gali nustelbti sveiką protą. Šis konfliktas iki šiol verčia permąstyti, kokią kainą visuomenės ir valstybės pasiryžusios mokėti už politinius sprendimus.