Geras vairavimas – tai ne intuicija ar vien vairavimo stažas. Moksliniai tyrimai rodo, kad saugiausi vairuotojai pasižymi tam tikrais įpročiais: jie iš anksto numato pavojus, vengia blaškymosi, ramiai reaguoja į kitų klaidas ir nuolat mokosi. Būtent šios savybės labiausiai mažina nelaimingų atsitikimų riziką.
Gynybinis vairavimas kasdien
Gynybinis vairavimas reiškia gebėjimą nuolat skenuoti aplinką ir numatyti, kas gali nutikti po kelių sekundžių. Vienas pagrindinių principų – bent trijų sekundžių atstumas iki priekyje važiuojančio automobilio. Toks tarpas suteikia laiko sureaguoti, jei eismas staiga sustoja.
Tyrimai rodo, kad vairuotojai, laikantys didesnį atstumą, rečiau patenka į vadinamuosius „atsitrenkimus iš galo“. Be to, jie dažniau pastebi pėsčiuosius, dviratininkus ir kitus netikėtus kliuvinius. Tai ypač svarbu slidžiame ar prastai apšviestame kelyje.
Taisyklingas persirikiavimas ir „užtrauktuko“ principas
Prie gera vairuotojo įpročių priskiriamas ir taisyklingas persirikiavimas. Nors daug kas bando kuo anksčiau išvengti užsidarančios eismo juostos, saugiau ir efektyviau iki galo nuvažiuoti ta juosta ir persirikiuoti pagal „užtrauktuko“ principą.
Eismo saugumo specialistų duomenimis, toks persirikiavimas sumažina pavojingų manevrų skaičių ir gali iki keliasdešimties proc. sutrumpinti spūstis. Geras vairuotojas laikosi vienodo greičio, rodo posūkio signalus ir leidžia įsiterpti kitiems, o ne kovoja dėl kiekvieno metro.
Jokio telefono ir blaškymosi
Skaičiuojama, kad apie 80 proc. eismo įvykių įvyksta tada, kai vairuotojas trumpam nukreipia žvilgsnį nuo kelio. Mobilusis telefonas – dažniausia blaškymosi priežastis, net jei naudojama laisvų rankų įranga.
Tyrimai rodo, kad kalbant telefonu net ir su laisvų rankų įranga sulėtėja stabdymo reakcija, o klaidų skaičius tampa panašus į vairuojančių neblaivių žmonių. Ypač rizikingi yra vairuotojai, kurie laiko save puikiais „multitaskingo“ meistrais – bandymai rodo, kad jie dažnai pasirodo prasčiausiai.
Emocijų kontrolė ir mokymasis iš klaidų
Apie trečdalis vairuotojų prisipažįsta bent kartą elgęsi agresyviai kelyje – signalizavę, rėkę ar sąmoningai trukdę kitam. Psichologai aiškina, kad automobilio viduje lengva pasijusti anonimiškam, todėl emocijos išsilieja stipriau.
Geras vairuotojas atpažįsta šią tendenciją ir sąmoningai ją valdo – giliai kvėpuoja, neatsako agresija į agresiją ir primena sau, kad kitų klaidos dažniausiai nėra asmeniškos. Ne mažiau svarbu ir tai, kaip reaguojama į savo klaidas. Praktika rodo, kad vairuotojai, kurie analizuoja savo klaidas ir treniruojasi skirtingomis sąlygomis, vėliau vairuoja gerokai saugiau.
Nemaža dalis žmonių vairuoti pradeda paauglystėje ar ankstyvoje jaunystėje, kai smegenys ypač imlios naujai patirčiai. Tačiau tikrieji ekspertai atsiranda tada, kai per metus sukaupiama įvairių situacijų patirtis: nuo trumpų miesto maršrutų iki ilgesnių kelionių ir prastų oro sąlygų.
Apibendrinant galima teigti, kad geras vairuotojas – tai žmogus, kuris ne demonstruoja drąsą, o rūpinasi prognozuojamu, ramiu ir pagarbiu važiavimu. Būtent tokia laikysena labiausiai saugo ir patį vairuotoją, ir visus kitus eismo dalyvius.
