Vabzdžiai gali būti protingesni, nei manėme: nauji tyrimai atskleidė netikėtus gebėjimus

Vabzdžiai dažnai laikomi tik instinktais paremtomis būtybėmis, kurių pagrindinės funkcijos – maitintis ir daugintis. Tačiau pastarųjų dešimtmečių tyrimai rodo vis kitokį vaizdą: net smegenis aguonos grūdo dydžio turintys padarai demonstruoja sudėtingą elgseną, mokosi, prisimena ir sprendžia problemas.

Biologai vis dažniau kalba apie vabzdžių individualumą, charakterius ir net asmenybės bruožus. Tai verčia iš naujo permąstyti, ką laikome protu ir sąmoningumu gyvūnų pasaulyje.

Kamanių testai ir navigacijos stebuklas

Londone dirbantis Larsas Chittka su komanda tiria kamanių gebėjimą spręsti visiškai naujas užduotis. Viename eksperimente vabzdžiai turi išmokti patraukti siūlą, kad pasiektų po stiklu paslėptą saldų tirpalą. Tokios situacijos jų evoliucijoje niekada nebuvo, tačiau kamanės greitai supranta užduoties logiką.

Ne mažiau įspūdingi ir bičių navigacijos gebėjimai. Jos susikuria savotišką „virtualų žemėlapį“, kuriame įsimena upelius, pastatus, žydinčias pievas ir jų padėtį avilio atžvilgiu. Net nuvežtos į visiškai kitą vietą ir paleistos po tamsos jos geba rasti kelią namo, remdamosi saulės padėtimi ir orientaciniais objektais.

Asmenybės bruožai ir socialinės intrigos

Vokietijoje tyrinėdama kruopialapius spragšius biologė Caroline Müller fiksuoja aiškius individualius skirtumus. Vieni vabalai po pavojaus signalo akimirksniu bėga slėptis, kiti pirmiau „apsidairo“ ir tik tada nusprendžia trauktis. Tie patys elgesio modeliai kartojasi ir po kelių savaičių, tad kalbama jau ne apie atsitiktinumą, o apie stabilias asmenybės savybes.

Prancūzijoje Joelis Meunier nustatė, kad ausuotosios žnyplės motinos, vaikystėje negavusios priežiūros, pačios vėliau skiria mažiau dėmesio savo jaunikliams. Tai rodo, kad net šie vabzdžiai mokosi iš patirties, o motinystės elgsena nėra vien įgimta programa.

Širšės ir logiškas mąstymas

Mišigano universitete Elizabeth Tibbetts tyrinėja popierines širšes, kurių veidai – unikalūs, su skirtingomis dėmėmis ir juostomis. Šios širšės atpažįsta viena kitą iš veido ir sudėtingose kolonijose kuria hierarchijas, primenančias socialines sistemas su lyderiais ir pavaldiniais.

Eksperimentai parodė, kad širšės geba vadinamąją tranzityviąją inferenciją – iš dviejų žinomų santykių logiškai nuspėti trečią. Tai ta pati mąstymo forma, kuri ilgą laiką buvo laikyta išskirtinai žmogaus, vėliau – primatų ir paukščių savybe.

Ar vabzdžiai jaučia skausmą?

Vabzdžių gerovės klausimą iš naujo iškėlė tyrimai, rodantys, kad kamanės gali „pakentėti“ skausmą dėl didesnio atlygio. Chittkos komandos bandymuose jos rinkosi karštą, skausmą sukeliančią platformą, jei ant jos būdavo saldesnis tirpalas, ir nuosekliai slopino natūralų atsitraukimo refleksą.

Filosofas Jonathanas Birch pabrėžia, kad vis dažniau kalbama ne tik apie skausmo jutimą, bet ir apie platesnę sąmoningumo sąvoką – gebėjimą patirti malonumą, diskomfortą, baimę ar džiaugsmą. Jei vabzdžiai bent iš dalies yra juntančios būtybės, tai turi pasekmių tiek žemės ūkiui, tiek vabzdžių auginimui maistui.

Mokslas dar toli gražu neatsakė į visus klausimus, tačiau jau aišku viena: kuo daugiau sužinome apie vabzdžius, tuo mažiau pagrįstai juos galime laikyti tik „mašinomis“, veikiančiomis pagal paprastas instrukcijas.