Ugniagesiai perspėja gyventojus: dėl šios klaidos kasmet liepsnoja didžiuliai plotai

Sausos žolės deginimas pavasarį ir rudenį vis dar išlieka viena dažniausių atviros ugnies sukeltų nelaimių priežasčių. Priešgaisrinė apsauga nuolat pabrėžia, kad pakanka menkos kibirkšties ar vėjo gūsio, jog liepsna per kelias minutes persimestų į mišką, durpyną ar gyvenamąsias sodybas.

Tokie gaisrai pavojingi ne tik turtui. Ugnis naikina pievų ir miškų gyvūniją, o dūmai blogina oro kokybę ir kelia riziką eismo saugumui, ypač atvirose vietovėse prie kelių.

Kodėl žolės deginti negalima?

Dažnai klaidingai manoma, kad žolės deginimas padeda „atgaivinti“ dirvą, tačiau realybėje ugnis sunaikina paviršinį dirvožemio sluoksnį, mikroorganizmus ir naudingąją vabzdžių įvairovę. Be to, džiūstančiose pievose ugnis plinta itin greitai, o jos suvaldymas tampa sudėtingas net atvykus ugniagesiams.

Priešgaisrinės taisyklės taip pat numato, kad net ir deginant augalines atliekas leistinose situacijose būtina įvertinti sąlygas: vėjo stiprumą, kryptį ir aplink esančius statinius ar degias medžiagas. Praktikoje būtent neįvertintos sąlygos ir tampa pagrindine nelaimių priežastimi.

Kada leidžiama deginti augalines atliekas?

Miestuose draudžiama deginti šiukšles ir gamtinės kilmės atliekas, tokias kaip lapai ar šakos, nes joms skirtos žaliųjų atliekų surinkimo aikštelės ir kiti tvarkymo būdai. Kaimo vietovėse sausą žolę ir nukritusius lapus galima deginti tik sugrėbus į krūvą ir laikantis atstumų nuo pastatų bei degių konstrukcijų.

Taip pat draudžiama deginti surinktas augalines atliekas ant sausos žolės, miške, aukštapelkėse, durpingose vietovėse ir arti tokių teritorijų. Saugumo reikalavimai numato, kad deginimas turi vykti kontroliuojamai, turint priemonių ugniai užgesinti ir nuolat prižiūrint laužą.

Ką daryti pamačius degančią žolę?

Pamačius degančią žolę svarbiausia įvertinti, ar galima veikti saugiai. Nedidelę liepsną kartais pavyksta užgesinti užplakant šakomis, užtrypiant ar užpilant žemėmis, smėliu arba vandeniu, tačiau tai galima daryti tik tada, kai ugnis dar neįsismarkavusi ir nėra pavojaus žmogui.

Jei matyti, kad liepsna plinta, pučia stipresnis vėjas arba šalia yra miškas, pastatai ar degios medžiagos, delsti negalima. Tokiais atvejais reikia nedelsiant skambinti telefonu 112, tiksliai nurodyti vietą ir, jei įmanoma, perspėti netoliese esančius žmones pasitraukti į saugią zoną.

Miške laužus leidžiama kurti tik specialiai įrengtose ir pažymėtose laužavietėse. Baigus kūrenti, žarijas būtina kruopščiai užpilti vandeniu arba žemėmis, kol jos visiškai nustos rusenusios, nes net maža žarija sausu oru gali virsti miško gaisru.

Už gaisrinės saugos taisyklių nesilaikymą ir sausos žolės deginimą gali būti taikomos piniginės baudos, o sukėlus gaisrą atsakomybė griežtėja. Be to, degintojui gali tekti atlyginti aplinkai padarytą žalą ir kompensuoti sunaikinto svetimo turto nuostolius.

Priešgaisrinė apsauga ragina gyventojus elgtis atsakingai ir rinktis saugius atliekų tvarkymo būdus, o pastebėjus ugnį nedelsiant reaguoti. Laiku perduotas pranešimas ir atsargus elgesys dažnai lemia, ar incidentas baigsis menku plotu, ar virs dideliu gaisru.