Švedija stabdo ekranų plėtrą mokyklose: paaiškėjo, kas privertė imtis tokių pokyčių

Šiuolaikiniai vaikai nuo mažens įpratę braukti ir spausti ekranus, o ne versti popierinius puslapius. Tačiau būtent tokioje technologijų pripildytoje aplinkoje Švedija nusprendė stabtelėti ir peržiūrėti, kokį vaidmenį ekranai turėtų užimti mokyklose.

Ši šalis, ilgai laikyta skaitmeninių naujovių lydere, pradeda grįžti prie vadovėlių, sąsiuvinių ir rašiklių. Tikslas – sustabdyti prastėjančius skaitymo rezultatus ir sumažinti perteklinį ekranų naudojimą klasėse.

Švedijos posūkis nuo ekranų

2010–aisiais Švedijos mokyklos masiškai aprūpino mokinius nešiojamaisiais kompiuteriais ir planšetiniais kompiuteriais. Tai atrodė pažangu ir neišvengiama, tačiau per pastarąjį dešimtmetį tarptautiniuose tyrimuose užfiksuotas mokinių skaitymo gebėjimų smukimas.

Aiškios priežasties–pasekmės grandinės mokslas kol kas neįrodė, tačiau politikai nusprendė rizikuoti ir dalį ekranuose vykstančio mokymosi pakeisti popieriniais vadovėliais. Valstybė skiria papildomų lėšų mokyklų bibliotekoms ir vadovėliams, o planšečių naudojimas darželiuose ne tik nebeskatinamas, bet ir aktyviai atgrasomas.

Vėliau šiais metais Švedijoje taip pat įsigalios draudimas naudotis mobiliaisiais telefonais pamokų metu, net ir mokymo tikslais. Vis dėlto pati mokymo programa oficialiai keisis tik 2028 metais, todėl mokytojai dabar patys ieško pusiausvyros tarp skaitmeninių priemonių ir tradicinių užduočių.

Ką sako mokiniai ir mokytojai?

Švedijos gimnazistai jau pastebi pokyčius – į mokyklą tenka neštis sunkesnes kuprines, pilnas vadovėlių, o pamokose daugiau rašoma ranka. Vieni džiaugiasi, kad taip lengviau susikaupti, kiti pasigenda ekranuose teikiamo patogumo.

Vienas mokinys pasakojo, kad nenorėtų, jog jo jaunesni broliai ar seserys tiek daug laiko praleistų prie planšečių, nes stebi, kaip tai trumpina jų dėmesio trukmę. Kita moksleivė pabrėžė, kad kompiuterius reikėtų pradėti naudoti nuo pirmųjų klasių, bet mokant, jog tai pirmiausia mokymosi, o ne pramogos priemonė.

Mokytojai iš skirtingų šalių pastebi, kad be ekranų mokiniai ilgiau geba išlaikyti dėmesį, geriau įsimena ranka rašytas pastabas, rečiau skundžiasi akių įtampa ar miego sutrikimais.

Moksliniai argumentai už ir prieš

Neuromokslininkai, analizuojantys skaitmeninio mokymosi poveikį, dažnai mini kelias rizikas. Pirmiausia – nuolatiniai trukdžiai klasėje, kai šalia esantis mokinys vietoje užduoties žiūri vaizdo įrašus ar naršo internete. Tai kenkia ne tik jo, bet ir aplinkinių susikaupimui.

Tyrimai taip pat rodo, kad informaciją iš popieriaus dalis mokinių įsimena geriau nei iš ekrano, ypač kai reikia giliai suprasti tekstą. Be to, pernelyg intensyvus ekranų naudojimas ankstyvajame amžiuje siejamas su lėtesne kalbos raida ir socialinių įgūdžių problemomis.

Kita vertus, skaitmeniniai įrankiai gali būti nepakeičiami vaikams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, pavyzdžiui, disleksiją. Jie leidžia pritaikyti tekstą, naudoti garsinį skaitymą, padeda mokytojams sekti pažangą ir individualizuoti užduotis.

Kaip surasti pusiausvyrą?

Švedijos pavyzdį atidžiai stebi kaimynės Danija ir Norvegija, kurios taip pat daugiau investuoja į popierinius vadovėlius. Tuo pat metu tokios šalys kaip Estija ir Pietų Korėja eina priešinga kryptimi ir stiprina skaitmeninį mokymą, įskaitant dirbtinio intelekto ir skaitmeninių vadovėlių naudojimą.

Švedijos vyriausybė jau kalba apie atskirą dirbtinio intelekto strategiją mokykloms, todėl akivaizdu, kad tikslas nėra sugrįžti į priešskaitmeninę erą. Daugiau kalbama apie sąmoningą ekranų naudojimą ir ribas, ypač mažesniems vaikams.

Ekspertai sutaria dėl vieno – dabartinė mokinių karta tampa savotiškais bandomaisiais triušiais. Po kelių ar dešimties metų paaiškės, ar Švedijos pasirinktas kelias padėjo pagerinti skaitymo gebėjimus ir kartu išlaikyti aukštą skaitmeninį raštingumą.