Mintis, kad kiekvienas gali tapti išskirtinai sėkmingas, jei tik pakankamai stengsis, giliai įsišaknijusi populiariojoje kultūroje. Tačiau vis daugiau tyrimų rodo, kad vien sunkus darbas nėra stebuklinga formulė, garantuojanti karjerą viršūnėje.
Sportas, mokslas ir kūryba leidžia pamatyti, kaip realiai gimsta išskirtiniai pasiekimai ir kodėl daug žmonių, įdedančių ne mažiau pastangų, taip ir nelieka istorijoje.
Genetika: nevienodos starto linijos
Mokslininkai, tirdami sportininkus, ne kartą taikė vienodas treniruočių programas skirtingoms žmonių grupėms. Nors visi dirbo tiek pat, pažanga labai skyrėsi, o artimi giminaičiai dažnai rodė panašius pagerėjimo rezultatus.
Skaičiuojama, kad maždaug 50 proc. ištvermės ir jėgos treniruočių efektyvumo lemia genetika. Genai nulemia tiek pradinį fizinį pajėgumą, tiek tai, kaip kūnas reaguos į krūvį, pavyzdžiui, per raumenų masės augimą ar širdies ir kraujagyslių sistemos pokyčius.
Žinomas pavyzdys – balandžiai mėlynieji galvijai, kurių myostatino geno defektas lemia neįprastai didelę raumenų masę be specialių treniruočių. Žmonėms tokie kraštutiniai variantai reti, bet kryptis ta pati: ne visi gimstame su vienodai „treniruočiais dėkingu“ kūnu.
Aplinka ir palyginimo spąstai
Nelygios starto pozicijos išryškėja ir mokslo bei studijų pasaulyje. Tyrimai parodė, kad aukščiausius stojamųjų testų balus surinkę studentai dažniau baigia universitetus, tačiau svarbu ir tai, kokioje aplinkoje jie atsiduria.
Harvardo lygio institucijose net žemesnių rezultatų studentai vis tiek yra geresni už daugelį kitų šalių mokslininkų. Tačiau tarp savo itin stiprių bendraamžių jie dažnai jaučiasi silpniausi, nors globaliu mastu išlieka elitiniuose 1–5 proc.
Šis reiškinys vadinamas „didelės žuvies mažame tvenkinyje“ efektu. Priklausomai nuo pasirinkto „tvenkinio“, tie patys gebėjimai gali būti vertinami kaip įspūdingi arba vidutiniški ir tai lemia ne tik savijautą, bet ir tolesnę karjeros kryptį.
Ar 10 000 valandų taisyklė dar galioja?
Populiari mintis, esą bet kurią sritį įvaldysime po maždaug 10 000 valandų sąmoningos praktikos, grindžiama ribota tyrimų imtimi ir neatskiria priežasties nuo pasekmės. Vėlesnė analizė parodė, kad praktikos valandų skaičius paaiškina tik dalį skirtumų tarp ekspertų.
Be to, daugelis aukščiausio lygio profesionalų vaikystėje ne specializavosi, o priešingai – „ragavo“ daug veiklų. Elitiniai sportininkai dažnai išbando kelias sporto šakas, muzikantai groja keliais instrumentais, būsimieji mokslininkai domisi skirtingomis disciplinomis.
Tokiam „ragavimo“ laikotarpiui pasibaigus, jie pereina prie intensyvios, kryptingos praktikos jau toje srityje, kurioje turi ir prigimtinių pranašumų, ir vidinės motyvacijos. Svarbu ne tik kiek, bet ir kada bei kur dedamos pastangos.
Ką tai reiškia kiekvienam iš mūsų?
Šie duomenys nereiškia, kad pastangos nevertingos. Jie primena, kad nerealu tikėtis olimpinio čempiono ar Nobelio premijos vien todėl, jog dirbsime daugiau už kitus. Sėkmę formuoja genai, aplinka, tinkamas laikas ir pasirinkta niša.
Kita vertus, tai atveria duris vėlesniems posūkiams. Net jei vaikystėje nesate treniruotas nuo penkerių metų, vis dar galite atrasti sritį, kurioje jūsų polinkiai ir patirtis susiklostys palankiai. Čia sunkus darbas jau tampa lemiamu veiksniu.
Galiausiai verta prisiminti ir kuklumą: daugelio „genijų“ istorijose slypi ne tik valios jėga, bet ir sėkmingas genetinių kortų išdalijimas bei tinkamu metu pasitaikiusios galimybės.
