Skaitymas iš tiesų keičia mūsų smegenis: mokslininkai perspėja dėl vieno šiuolaikinio įpročio

Nors žodžius tariame savaime, skaitymas iš pirmo žvilgsnio atrodo toks pat natūralus. Tačiau neurologiniai tyrimai rodo priešingai: gimstame be specialaus „skaitymo smegenų“ modulio, jį smegenys susikuria pačios per patirtį.

Žmogaus smegenys evoliucionavo daug anksčiau, nei atsirado raštas. Todėl skaityti išmokstame „perprogramuodami“ kitas sistemas – regos, klausos, kalbos, dėmesio ir emocijų centrus. Šis persitvarkymas keičia ne tik smegenų veiklą, bet ir jų struktūrą bei tarpusavio jungtis.

Trumpa rašto evoliucija

Vienos seniausių žinomų rašto sistemų – šumerų dantiraštis, atsiradęs apie 3 300 metų prieš mūsų erą. Panašiu metu Egipte imta naudoti hieroglifus. Iš pradžių tai buvo paprasti ženklai, žymintys daiktus ar skaičius, tačiau ilgainiui jie sudėtingėjo, virsdami abstraktesniais simboliais ir raidėmis.

Kiekvienas žingsnis į sudėtingesnį raštą reikalavo iš smegenų didesnio lankstumo. Šiandien mokslininkai fiksuoja, kaip skaitant suaktyvėja visos keturios smegenų žievės skiltys, o raidės ir žodžiai susiejami su garsais ir prasmėmis.

Skirtingos kalbos – skirtingos smegenys

Kalbos tipas taip pat formuoja smegenų tinklus. Pavyzdžiui, kinų raštas yra logografinis: vienas ženklas dažnai atitinka visą žodį ar idėją, o ne atskiras raides. Tokiai sistemai išmokti labiau apkraunamos regimosios atminties ir vaizdinių atpažinimo sritys.

Neurologiniai tyrimai su dvikalbiais žmonėmis parodė, kad pažeidus tam tikras smegenų zonas gali sutrikti gebėjimas skaityti viena kalba, tačiau kita kalba lieka pakankamai sklandi. Tai aiškiai rodo, kaip smegenų tinklai prisitaiko prie konkrečios rašto sistemos reikalavimų.

Skaitmeninis skaitymas ir jo rizikos

Skaitymas veikia ne tik smegenų žievę, bet ir mūsų kūno pojūčius. Įsijautę į veikėją galime fiziškai pajusti jo nerimą ar skausmą – aktyvuojasi sritys, atsakingos už skausmo ir nemalonių pojūčių suvokimą, taip stiprėja empatija ir socialiniai įgūdžiai.

Tačiau vis dažniau skaitome telefonuose ir planšetėse, kur vyrauja greitas skrolinimas ir nuolatiniai pranešimų trukdžiai. Tyrimai rodo, kad ekranuose dažnai tik „perbėgame akimis“ tekstą, todėl esame labiau pažeidžiami dezinformacijai ir paviršutiniškam supratimui.

Ilgalaikiai stebėjimai rodo, kad ankstyvas ir intensyvus vaikų išmaniųjų telefonų naudojimas siejasi su prastesne dėmesio kontrole ir žemesniais akademiniais rezultatais. Jei smegenys nuolat pripratinamos prie greitų, ryškių dirgiklių, joms darosi vis sunkiau susikaupti ilgesniam, gilesniam skaitymui.

Gilaus skaitymo vertė

Mokslininkai sutaria, kad problema nėra pats ekranas, o pasyvus, išsiblaškęs skaitymo būdas. Griežtai ribojant pramoginį laiką internete ir sąmoningai skiriant laiko spausdintoms ar gerai struktūruotoms skaitmeninėms knygoms, galima išsaugoti ir stiprinti gilaus skaitymo įgūdžius.

Ekspertai pabrėžia, kad tėvų ir mokytojų vaidmuo čia lemiamas. Jie turi patys rodyti pavyzdį, garsiai skaityti vaikams ir skatinti jų savarankišką skaitymo rutiną. Tai ne tik lavina kalbą ir mąstymą, bet ir stiprina empatiją, pilietinį sąmoningumą bei gebėjimą atsirinkti informaciją.

Gilus, susitelkęs skaitymas iš esmės keičia mūsų smegenis ir asmenybę. Keisdamiesi patys, keičiame ir visuomenę – nuo to priklauso, ar būsime pajėgūs kurti brandesnę, kritiškai mąstančią ir solidarią ateitį.