Šiaurės Korėjos taisyklės sunkiai suvokiamos: už kasdienius dalykus gali grėsti rimta bausmė

Šiaurės Korėja dažnai minima kaip viena uždariausių ir represyviausių valstybių pasaulyje. Tačiau daugelis žmonių iki galo nesuvokia, kokiu mastu režimas kontroliuoja kasdienį gyvenimą – nuo plaukų kirpimo iki teisės palikti šalį.

Nors apie dalį taisyklių sklando mitai, realūs įstatymai ir praktikos leidžia suprasti, kaip veikia totalitarinė sistema ir kodėl gyvenimas šioje šalyje primena distopinį romaną.

Vakarietiškos šukuosenos ir drabužiai

Viešai neigiamas mitas apie tik 28 leistinas šukuosenas turi tiesos branduolį: bet koks vakarietiškas stilius Šiaurės Korėjoje yra įtarus. Vyriški ilgi plaukai, ryškios spalvos, spygliuotos šukuosenos gali sulaukti valdžios nemalonės.

Apranga kontroliuojama ne mažiau griežtai. Kim Jong Unas uždraudė siaurus džinsus, mullet tipo kirpimus ir kūno auskarus, nes jie laikomi „kapitalistinio gyvenimo būdo“ simboliais. Šias taisykles stebi valstybinė jaunimo organizacija, neretai vadinama savotiška mados policija.

Visur lydintis gidų ir portretų kultas

Užsieniečiai, atvykę į Pchenjaną, privalo visą viešnagę būti su valstybės paskirtais gidais. Formaliai jie vadinami turizmo atstovais, tačiau realiai yra propagandos skleidėjai ir informacijos kontrolieriai: jie sprendžia, ką turistas matys, fotografuos ir su kuo galės kalbėtis.

Valdant Kimų dinastijai, sukurta ir viską persmelkianti lyderių garbinimo sistema. Kim Il Sungo, Kim Jong Ilo ir Kim Jong Uno portretai privalo kabėti namuose, mokyklose, įstaigose. Jie turi būti nepriekaištingai švarūs – patikrinimų metu dėl dulkių ant portreto žmonės gali sulaukti rimtų nemalonumų.

Žodžio, religijos ir judėjimo kontrolė

Bet koks Kimų šeimos ar valstybės kritikavimas traktuojamas kaip politinis nusikaltimas. Triukšmingai nuskambėjusi amerikiečio Otto Warmbier byla parodė, kad net bandymas pasiimti propagandinį plakatą gali baigtis dešimčių metų kalėjimu ir tragiškomis pasekmėmis.

Šalyje praktiškai uždrausti tarptautiniai skambučiai, o užsienio filmai, muzika ir knygos laikomos ypač pavojingu „ideologiniu užkratu“. Krikščionybė ir kitos religijos persekiojamos, o vien Biblijos turėjimas gali reikšti lagerį.

Judėjimas taip pat griežtai ribojamas. Paprasti gyventojai negali laisvai keliauti po šalį, jiems reikalingi specialūs leidimai. Gyvenimas sostinėje Pchenjane – tai privilegija „patikimiems“ žmonėms, o išvykti iš šalies be valdžios leidimo beveik neįmanoma.

Ypač bauginanti vadinamoji trijų kartų bausmės taisyklė: už kai kuriuos „nusikaltimus“ gali nukentėti ne tik pats žmogus, bet ir jo vaikai bei anūkai. Tai kuria nuolatinio įbauginimo atmosferą ir padeda režimui išlaikyti kontrolę net be nuolatinio atviro smurto.