Saturnas dažnai piešiamas kaip romantiška, auksiniais debesimis ir įspūdingais žiedais pasipuošusi planeta. Tačiau už šio grožio slypi ekstremalios jėgos ir ilgalaikiai kosminiai procesai, dėl kurių Saturnas vis dažniau vadinamas viena baugiausių Saulės sistemos vietų.
Daugumą to, ką šiandien žinome apie Saturną, atskleidė NASA, Europos kosmoso agentūros ir Italijos kosmoso agentūros bendra misija „Cassini–Huygens“. Zondas, paleistas 1997 metais, po septynerių metų kelionės net 13 metų iš arti tyrinėjo Saturną, jo žiedus ir palydovus.
Kaip atsirado ir nyksta Saturno žiedai?
Saturno žiedai, nors atrodo amžini, yra palyginti jauni – manoma, kad jiems apie 100 milijonų metų. Viena vyraujančių hipotezių teigia, kad jie susidarė sunaikinus nedidelį, maždaug 400 kilometrų skersmens ledo palydovą, patekusį už vadinamosios Rošė ribos.
Peržengus šią ribą, Saturno gravitacija suplėšė mėnulį į gabalus, orbitą užpildė maždaug 17 trilijonų tonų ledo nuolaužų. Ši medžiaga susitelkė į ploną diską, iš kurio susiformavo žiedai, o vadinamieji ganytojų palydovai išraižė juose aiškias juostas.
Žiedai išsiskiria įspūdingu masteliu: jie driekiasi apie 280 000 kilometrų, tačiau jų vidutinis storis siekia vos kelis metrus. „Cassini“ duomenys rodo, kad Saturno gravitacija ir smulkias daleles surenkantys palydovai pamažu plonina žiedus, todėl po maždaug 100 milijonų metų jie gali visiškai išnykti.
Nematomos Saturno „haliacijos“ ir gyvasis Enceladas
Didžiausias Saturno žiedas plika akimi visai nematomas. Tai milžiniška, melsvai švytinti dalelių aureolė, besidriekianti toli nuo pagrindinių žiedų. „Cassini“ parodė, kad ją nuolat papildo palydovo Encelado geizeriai.
Enceladas iš pirmo žvilgsnio primena paprastą ledo rutulį, bet iš jo pietinio ašigalio šauna didžiuliai vandens garų ir ledo dalelių fontanai. Tai leidžia manyti, kad po storu ledo sluoksniu slypi skystas vandenynas, kuriame gali egzistuoti sąlygos gyvybei.
Šešiakampis uraganas ir skystasis vandenynas iš vandenilio
Dar viena Saturno paslaptis – milžiniška šešiakampio formos audra ties šiaurės ašigaliu, pirmą kartą pastebėta dar „Voyager“ laikais ir detaliai ištyrinėta „Cassini“. Šio šešiakampio skersmuo didesnis už Žemę, o jį gaubia galingas reaktyvinis srautas.
Saturnas neturi kietos paviršiaus plutos – atmosfera, daugiausia sudaryta iš vandenilio ir helio, palaipsniui pereina į skystą vandenilio sluoksnį, o dar giliau slypi itin karšta uolienų ir metalo šerdis. Ten slėgis toks didelis, kad temperatūra gali siekti apie 11 000 laipsnių Celsijaus.
Mokslininkai mano, kad giliai skystame vandenilio sluoksnyje galintys suktis milžiniški sūkuriai maitina ir šešiakampį uraganą viršuje. Kol kas tai tik hipotezė, nes Žemėje tokio slėgio ir temperatūros atkurti neįmanoma.
„Cassini“ žygio pabaiga ir ateities misijos
2017 metais „Cassini“ sąmoningai panardintas į Saturno atmosferą, kad būtų išvengta netyčinio užteršimo galimai gyvybę talpinančiais palydovais. Paskutiniaisiais savo skrydžiais zondas kelis kartus perskrido tarp planetos ir vidinių žiedų, perduodamas duomenis iki pat momento, kai jį sunaikino audringos dujinio milžino gelmės.
Šiandien mokslininkai vis dar analizuoja „Cassini“ sukauptus duomenis, o planuojamos naujos misijos į Saturno sistemą. Jos turėtų atsakyti, kaip ilgai gyvuos žiedai, kas vyksta Encelado vandenyne ir kas iš tiesų maitina paslaptingąjį šešiakampį audros darinį.
