Šanchajuje kyla viena didžiausių plūduriuojančių laboratorijų: planuoja pasiekti vietas, kurių dar nematė žmogaus akis
Kinija Šanchajuje stato milžinišką plūduriuojantį tyrimų kompleksą, kurio masė siekia apie 78 000 tonų. Projektą vysto Šanchajaus Dziaotongo universitetas, o pilnas užbaigimas, kaip skelbiama, numatomas apie 2030 metais.
Planuojama, kad platforma galės vykdyti darbus itin dideliame gylyje iki 10 000 metrų. Tai reikštų galimybes pasiekti vandenyno zonas, kurios iki šiol pasaulyje tyrinėjamos fragmentiškai ir reikalauja brangių, riboto veikimo laiko ekspedicijų.
Kompleksas projektuojamas kaip pusiau panardinamas dvigubo korpuso laivas, skirtas stabilumui net audringoje jūroje. Skelbiama, kad jis galės apgyvendinti iki 238 žmonių ir išbūti autonomiškai maždaug keturis mėnesius be papildymo, todėl iš esmės veiks kaip mobili laboratorija.
Kam bus naudojama platforma?
Pagrindinis deklaruojamas tikslas yra moksliniai tyrimai: giliavandenių ekosistemų stebėsena, jūrinės įrangos bandymai ir technologijų kūrimas darbui vandenyno gelmėse. Taip pat minima, kad kompleksas galėtų prisidėti prie tikslesnių orų prognozių ir ankstyvų perspėjimų apie stichines nelaimes, nes dalis reiškinių gimsta ir stiprėja virš jūrų.
Tokio tipo infrastruktūra aktuali ir dėl praktinių spragų: didelė dalis vandenyno dugno vis dar nėra detaliai sužymėta, o klimato kaitos poveikis jūroms ir pakrantėms reikalauja nuolatinio, ilgalaikio duomenų rinkimo. Ilgesnė autonomija reiškia mažiau pertraukų ekspedicijose ir didesnį matavimų tęstinumą.
Apsauga ir skeptikų argumentai
Žiniasklaidoje taip pat minima, kad dalis platformos skyrių gali būti papildomai apsaugoti nuo smūginių bangų. Tam esą numatomi metamedžiagų principu paremti sprendimai, kai speciali struktūra padeda sugerti energiją ir sumažinti poveikį vidinėms patalpoms.
Vis dėlto ekspertų bendruomenėje projektas vertinamas nevienareikšmiškai. Kritikai perspėja, kad tokia infrastruktūra gali būti panaudota ne tik mokslui, bet ir giliavandenei išteklių žvalgybai ar gavybos technologijų bandymams, o tai keltų riziką jūrų buveinėms, dugno nuosėdų sujudinimui ir poveikiui maisto grandinei.
Šis klausimas įgauna papildomą svorį dėl to, kad tarptautinės taisyklės giliavandenei naudingųjų iškasenų gavybai dar formuojamos. Tarptautinė jūrų dugno institucija (ISA) tęsia derybas dėl reguliavimo, įskaitant aplinkosaugos reikalavimus, todėl panašūs projektai neišvengiamai atsiduria ir politinių, ir ekologinių diskusijų centre.
Jei platforma bus įgyvendinta pagal planą, ji gali tapti vienu ryškiausių Kinijos žingsnių stiprinant mokslinę ir technologinę įtaką vandenynuose. Tuo pačiu nuo to, kaip bus užtikrintas skaidrus naudojimas ir aplinkosaugos standartai, priklausys, ar tokie mobilūs kompleksai bus matomi kaip proveržis tyrimams, ar kaip nauja spaudimo zona jautrioms vandenyno ekosistemoms.
