Šalyje gyvena 1,4 mlrd. žmonių, tačiau olimpinėse žaidynėse vos 6 medaliai: kas nutiko Indijai?

Indija – daugiau kaip 1,4 milijardo gyventojų turinti valstybė, kurios sportiniai pasiekimai pasaulinėje arenoje atrodo paradoksaliai menki. 2024 metų Paryžiaus olimpinėse žaidynėse Jungtinės Valstijos iškovojo 126 medalius, Kinija – 91, o Indija – vos šešis ir nė vieno aukso.

Per visą olimpinių žaidynių istoriją šalis sukaupė mažiau aukso medalių nei vienas plaukikas Michaelas Phelpsas.

Ne tik skurdas ir infrastruktūra

Dažniausiai minima priežastis – skurdas ir menka vaikų mityba. Indiškos statistikos rodo, kad maždaug trečdalis vaikų iki penkerių metų yra fiziškai „žemi“ pagal savo amžių, o tai liudija ilgalaikę prastą mitybą ir riboja galimybes tapti elitiniais sportininkais. Nors rodikliai po truputį gerėja, jų poveikį olimpinei rinktinei pamatysime tik po dešimtmečio.

Vis dėlto skurdo paaiškinimas nėra pakankamas. Tokios dar skurdesnės šalys kaip Kenija, Etiopija ar Uganda reguliariai laimi olimpinius medalius, dažniausiai bėgimo rungtyse. Tai rodo, kad net ir riboti ištekliai gali duoti rezultatų, jei sistema sugeba atrasti ir auginti talentą.

Korupcija ir silpnos federacijos

Indijos sporto sistemą smarkiai žaloja korupcija. Šalis kelerius metus pirmavo pasaulio antidopingo agentūros sąrašuose pagal teigiamų dopingo testų dalį – jų buvo apie 3,6 proc., kai dauguma rimtų sporto valstybių nesiekia net 1 proc. Tarp pažeidėjų – ir nepilnamečiai sportininkai.

Sporto federacijoms vadovauja ne buvę atletai, o politikai ir biurokratai. Imtynėse, vienoje sėkmingiausių Indijos olimpinių šakų, federacijos vadovu ilgai buvo parlamento narys, o jį apkaltinus seksualiniu priekabiavimu, dėl politinių ryšių sistema iš esmės nesikeitė. Tai tiesiogiai atbaido sportininkus ir griauna pasitikėjimą.

Valstybė sportui skiria itin mažai lėšų – kadaise skelbta, kad centrinė valdžia per metus vienam gyventojui skirdavo vos keliasdešimt euro centų. Nors biudžetas pastaruoju metu didinamas, finansavimas išlieka fragmentiškas, o dalis lėšų nukerpama nuo tokios svarbios grandies kaip antidopingo agentūra.

Šeimų sprendimai ir kriketo išimtis

Galutinis sprendimas dažnai priimamas namuose. Indijoje gaji patarlė, kad mokslas atneša statusą, o žaidimai – pražūtį. Tėvai vaikus nukreipia į inžineriją, mediciną ar informacines technologijas, nes sportininko karjera laikoma rizikinga, menkai apmokama ir trumpalaike.

Išimtis – kriketas. Šioje sporto šakoje veikia aiškus karjeros kelias, žvaigždės uždirba milijonus eurų, o Indijos premjerinė lyga prilygsta turtingiausiems pasaulio čempionatams. Todėl tėvai linkę leisti vaikams rizikuoti būtent čia, bet ne lengvojoje atletikoje ar komandinėse žaidynėse.

Įdomus pavyzdys – Haryanos valstija. Ji moka milžiniškas premijas medalį pelniusiems sportininkams ir garantuoja valstybės tarnybą. Turėdama apie 2 proc. šalies gyventojų, ši valstija duoda maždaug ketvirtadalį Indijos olimpinės rinktinės. Tai rodo, kad aiškūs finansiniai ir socialiniai paskatinimai gali pakeisti šeimų elgesį bei valstybės sportinę trajektoriją.