Popiežius ir dirbtinis intelektas: kodėl Bažnyčia jį lygina su atominiu ginklu

Popiežiaus požiūris į dirbtinį intelektą pastaraisiais mėnesiais tapo viena ryškiausių temų ne tik Bažnyčios viduje, bet ir platesnėje viešojoje erdvėje. Naujojo popiežiaus pirmoji enciklika, lietuviškai vadinama „Nuostabioji žmonija“, didelę dalį dėmesio skiria būtent dirbtinio intelekto keliamiems iššūkiams.

Filosofas, Mykolo Romerio universiteto profesorius Povilas Aleksandravičius atkreipia dėmesį, kad enciklika – tai oficialus popiežiaus mokymas, kuriuo vėliau remsis ir istorikai, ir teologai, siekdami suprasti šio pontifikato kryptį.

Dirbtinis intelektas nebėra „neutralus“

Pasak profesoriaus, popiežius aiškiai sako, kad dirbtinis intelektas jau nebegali būti laikomas morališkai neutraliu įrankiu. Tradiciškai technologijos būdavo vertinamos kaip geros ar blogos tik tiek, kiek leidžia jų panaudojimas, tačiau DI atvejis, jo teigimu, kitoks.

Dirbtinis intelektas veikia pačioje žmogaus gyvenimo šerdyje: nuo kasdienio elgesio ir sprendimų iki smegenų veiklos ar net genetinio kodo. Jis keičia draugystes, romantiškus santykius, darbo pobūdį ir viešąją erdvę, todėl neapsiriboja vien paprastu „įrankio“ vaidmeniu.

„Ši technologija taip giliai įsiterpia į mūsų sąmonės ir santykių funkcionavimą, kad ji pati iš savęs gali tapti destruktyvi. Todėl ją reikia nuginkluoti“, – sakė Povilas Aleksandravičius.

Kas valdys dirbtinį intelektą?

Vienas kertinių enciklikos klausimų – kam turi priklausyti DI. Šiandien didžiausios technologijų platformos ir galingiausi algoritmai priklauso privačioms bendrovėms, kurias menkai kontroliuoja visuomenė ir valstybės.

Popiežiaus žinia, anot filosofo, gana aiški: DI, kurio galia tam tikrais atžvilgiais gali prilygti ar net pranokti atominį ginklą, negali būti sutelktas vien privačiose rankose ar paliktas vien „rinkos nematomai rankai“.

Čia išryškėja geopolitinė dimensija – tas, kas kontroliuos DI, turės lemiamą įtaką informacijos srautams, karinėms technologijoms ir visuomenės nuomonės formavimui. Todėl enciklika netiesiogiai ragina kurti tarptautinius susitarimus ir reguliavimą.

Žmogiškų gebėjimų atrofijos pavojus

Profesorius primena ir labai žemiškus pavyzdžius: mokinys gali paprašyti DI parašyti rašinį, suaugęs žmogus – parengti straipsnį, suplanuoti kelionę, pasirinkti, ką valgyti ar kaip rengtis. Tokiais atvejais žmogus vis mažiau pats mąsto ir kuria.

Jei chirurgą pakeis algoritmų valdoma sistema, o teisėją – sprendimus generuojanti programa, kyla klausimas, kas nutiks žmogaus atsakomybei ir profesiniams gebėjimams. Žmogiškos klaidos, be abejo, gali sumažėti, tačiau rizikuojama prarasti pačius gebėjimus spręsti.

„Čia atsiveria milžiniška antropologinė problema – žmogiškų pajėgumų atrofija. Ką darysime, jei viską už mus atliks dirbtinis intelektas?“, – sakė Povilas Aleksandravičius.

Ne demonizuoti, o nustatyti ribas

Nors enciklikoje gausu įspėjimų, popiežius nesiūlo demonizuoti naujųjų technologijų. Priešingai, jis pripažįsta didžiulę DI naudą medicinoje, moksle, socialinių problemų sprendime ir net klimato kaitos stebėsenoje.

Enciklikos esmė – ne uždrausti, o atrasti pusiausvyrą: maksimaliai išnaudoti DI potencialą žmogaus ir visuomenės labui, kartu aiškiai apibrėžiant ribas, kur sprendimą privalo priimti pats žmogus, o ne algoritmas.

Popiežiaus dokumentas adresuojamas visiems – nuo politikų ir technologijų kūrėjų iki mokytojų ir menininkų. Tai kvietimas pradėti brandesnį pokalbį apie tai, kokią vietą dirbtinis intelektas turi užimti mūsų bendroje ateityje.