Po Irano karo pradžios ir Hormuzo sąsiaurio uždarymo daugelis analitikų prognozavo naftos kainų sprogimą ir naują pasaulinę recesiją. Tačiau kainos nepakilo taip, kaip tikėtasi. Viena svarbiausių priežasčių – Kinijos sprendimas staigiai sumažinti žaliavinės naftos importą ir aktyviai naudoti milžiniškas sukauptas atsargas.
Nuo balandžio iki birželio Kinija žaliavinės naftos importą sumažino apie 40 proc. Šis žingsnis tapo savotišku buferiu pasaulinei ekonomikai, padėjusiu sugerti daugiau kaip 13 milijonų barelių per dieną siekusį Artimųjų Rytų eksportų praradimą.
Paklausos valdymas ir elektrifikacija
Kinijos strategijos esmė – ne tik atsargos, bet ir paklausos mažinimas. Šalyje sparčiai daugėja elektromobilių: daugiau nei pusė naujų lengvųjų automobilių ir apie ketvirtadalis sunkvežimių yra elektra varomi. Tai leidžia mažinti benzino ir dyzelino poreikį, o dalis buvusios paklausos prarandama visam laikui.
Pekinas taip pat apribojo naftos produktų, tokių kaip benzinas, dyzelinas ir aviaciniai degalai, eksportą. Dėl to valstybiniai naftos perdirbimo gamyklų komplekso pajėgumai buvo sumažinti, o naftos poreikis – dar labiau krito. Kartu, anot analitikų, sumažintas ir rafinuotų degalų tiekimas vidaus rinkai, skatinant persėsti į viešąjį transportą ir elektrifikuotas alternatyvas.
Milžiniškos atsargos ir energetinis saugumas
Kinija metų metus tyliai kaupė strategines naftos atsargas, ypač tada, kai naftos kaina artėdavo prie maždaug 55–60 eurų už barelį. Ekspertų teigimu, jos sandėliuose ir požeminėse saugyklose – daugiau naftos nei Jungtinių Valstijų, Japonijos, Saudo Arabijos ir Pietų Korėjos atsargos kartu sudėjus.
Šios atsargos leido Pekinui 2026 metais smarkiai sumažinti importą, nes ekonomika buvo aprūpinama iš sandėlių. Skaičiuojama, kad Kinija turi mažiausiai 150 dienų į priekį sukauptų atsargų, o tai radikaliai keičia jėgų pusiausvyrą pasaulinėje naftos rinkoje.
Dar 2025 metų sausio 1 dieną įsigaliojęs nacionalinis energetikos įstatymas įpareigojo ir valstybines, ir privačias bendroves kaupti strategines naftos atsargas. Tai virto koordinuota, valstybės valdoma sandėliavimo sistema.
Decarbonizacija kaip geopolitikos įrankis
Kinijos vadovybė siekia kuo didesnio energetinio savarankiškumo, kad sumažintų priklausomybę nuo importuojamų iškastinių išteklių ir Vakarų sankcijų rizikos. Šalis yra didžiausia pasaulyje energijos vartotoja ir kartu didžiausia importuojamos naftos pirkėja, todėl energetinis saugumas tampa politiniu prioritetu.
Dėl to Kinija masiškai investuoja į atsinaujinančią energetiką, tinklų modernizavimą ir vidaus anglies, dujų bei naftos gavybą. Anot Kinijos nacionalinės naftos korporacijos duomenų, šiemet šalies energetinis savarankiškumas turėtų siekti apie 85 proc., o kai kurie bankų analitikai prognozuoja, kad per kelis dešimtmečius jis gali tapti beveik visiškas.
Tuo pat metu Pekinas vysto ir daug kritikuojamas anglies skystinimo technologijas, kurios leistų gaminti sintetinius degalus iš vietinės anglies. Tai dar labiau sustiprintų nepriklausomybę nuo importo, bet kartu didintų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas.
Irano karo sukeltas sukrėtimas atskleidė, kad didelė Kinijos naftos paklausos dalis iki šiol buvo susijusi su atsargų kaupimu, o ne realiu vartojimu. Dabar, kai elektrifikacija ir atsinaujinanti energija vis labiau keičia šalies ekonomikos struktūrą, pasaulinė naftos rinka turi prisitaikyti prie naujos realybės, kurioje Pekinas tampa nebe pasyviu vartotoju, o viena svarbiausių žaidimo taisykles perrašančių jėgų.
