Pensininkas prabilo atvirai: kodėl pirmieji metai be darbo tampa ne poilsiu, o tikru košmaru?

65 metų pensininkas atvirai papasakojo, kad išėjimas į pensiją toli gražu nėra idiliška gyvenimo pabaiga, kokią daugelis įsivaizduoja. Pasak jo, pirmieji metai be darbo dažnai tampa ne poilsiu, o netikėta psichologine krize.

Savo įraše tinklaraščiui „Expert Editor“ Farley Ledgerwood teigė, kad daugybė žmonių dešimtmečius gyvena su mintimi: tereikia „ištverti iki pensijos“. Tačiau, kai ši diena ateina, įpročiai ir vadinamoji raumenų atmintis neretai pasirodo stipresni už racionalų suvokimą, kad pagaliau niekur nebereikia skubėti.

Jis pasakojo, kad pirmus mėnesius ir toliau prabusdavo 5.45 val. ryto, o dienos pradžioje jausdavosi pasimetęs – nebebuvo nei elektroninių laiškų, nei susitikimų, nei įprasto darbo ritmo.

Autoriaus teigimu, darbas daugelį metų veikia tarsi skydas: užimtumas tampa patogia priežastimi nebandyti nieko naujo, neatidėti klausimų apie save ir savo norus. Tačiau, kai šis „skydas“ dingsta, žmogus lieka akis į akį su paprastu, bet nelengvu klausimu:

„Kas aš iš tiesų esu, jeigu atimame mano pareigas?“

Ledgerwood pastebėjo, kad laisvas laikas gali atnešti ne tik džiaugsmą, bet ir specifinį liūdesį. Dieną išėjęs pasivaikščioti pensininkas gali daug aštriau prisiminti šeimos įvykius ar vaikų sporto rungtynes, kurias kadaise praleido dėl „svarbių“ skambučių ar neatidėliotinų darbų.

Pasak jo, maždaug po pusmečio nuo pasitraukimo iš darbo jis pajuto gilią nostalgiją laikui, kurį anksčiau buvo iškeitęs į terminus ir užduotis. Iš šios būsenos jam padėjo išeiti pokalbis su žmona, kuri pasakė mintį, tapusią lūžio tašku:

„Praeities neįmanoma suredaguoti, bet ateitis vis dar rašoma nuo švaraus lapo“, – sakė ji.

Nepaisant baimių, autorius pabrėžė, kad pensija suteikia unikalų „leidimą“ augti ir keistis. Jo teigimu, 65-erių jis pasijuto tikresnis nei jaunystėje: vietoje ataskaitų pradėjo rašyti apmąstymus, kurie galiausiai peraugo į tinklaraštį.

Jis taip pat pastebėjo, kad vyresniame amžiuje žmonės dažnai tampa kantresni ir ima klausytis kitų ne dėl „veiksmų plano“, o dėl paties bendravimo.

Dar viena pensijos dovana, pasak jo, yra prabanga vėl būti pradedančiuoju. Ledgerwood užsirašė į akvarelės kursus ir neslėpė, kad, lyginant su jaunesniais dalyviais, jis ten anaiptol nėra stipriausias mokinys.

Pabaigoje jis akcentavo, kad pensija – tai ne apie ramybę, o apie transformaciją. Nors visiška laisvė kartais gali svaiginti ir gąsdinti, kartu ji suteikia ir ryškesnį gyvenimo pojūtį. Jo teigimu, tik dabar jis išmoko kurti laiką, o ne vien jį užpildyti.

Taigi išėjimas į užtarnautą poilsį jam tapo ne kelio pabaiga, o proga pagaliau susipažinti su žmogumi, kuriam trisdešimt penkerius metus vis pritrūkdavo laiko.

Anksčiau buvo rašyta, kur Europoje pensininkams gyventi palankiausia: vienoje Skandinavijos šalyje vidutinė pensija siekia apie 1850 eurų, pragyvenimo išlaidos vienam žmogui svyruoja nuo 850 iki 1000 eurų, o komunaliniai mokesčiai neviršija 220 eurų per mėnesį.