Pasiutligė beveik nepalieka antro šanso: po gyvūno įkandimo svarbiausios tampa pirmosios valandos

Pasiutligė daugeliui asocijuojasi su agresyviais šunimis ir putomis aptekusiomis nasromis, tačiau tikrovė žymiai sudėtingesnė ir grėsmingesnė. Tai viena mirtiniausių žinomų infekcijų, kuri be gydymo beveik visada baigiasi paciento mirtimi.

Nors išsivysčiusiose šalyse ši liga sutinkama retai, pasauliniu mastu kasmet nuo pasiutligės miršta dešimtys tūkstančių žmonių, dažniausiai Azijoje ir Afrikoje.

Kur pasaulyje pasiutligė pavojingiausia?

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, apie 95 proc. visų žmonių mirčių nuo pasiutligės tenka Azijai ir Afrikai. Didžiausia našta tenka Indijai, kur kasmet registruojama dešimtys tūkstančių mirčių, ir manoma, kad realūs skaičiai gali būti dar didesni.

Daugelis atvejų ten apskritai nefiksuojami, ypač kaimo vietovėse, todėl statistika neišvengiamai nuvertina tikrąjį problemos mastą. Pavyzdžiui, vien tik Kong Demokratinėje Respublikoje per vienerius metus buvo užregistruota keli tūkstančiai atvejų.

Išsivysčiusiose šalyse situacija kitokia. Europoje, Australijoje ir Japonijoje pasiutlige sergantys šunys praktiškai išnaikinti. Jungtinėse Valstijose kasmet nustatoma keli šimtai pasiutlige užsikrėtusių naminių gyvūnų, tačiau dauguma žmonių užsikrečia nuo laukinių žinduolių, ypač šikšnosparnių.

Kaip plinta ir pasireiškia pasiutligė?

Pasiutligės virusas perduodamas su užsikrėtusio žinduolio seilėmis, dažniausiai per įkandimą. Ypač pavojingi yra benamiai šunys, kurių kai kuriose šalyse – dešimtys milijonų, todėl jų vakcinacija tampa beveik nevaldoma.

Virusas po patekimo į organizmą nervais keliauja į centrinę nervų sistemą ir smegenis. Inkubacinis periodas dažniausiai trunka nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių, tačiau aprašyti ir metų ar net keliolikos metų atvejai.

Pirmieji simptomai primena įprastą peršalimą: silpnumas, karščiavimas, nemiga, skausmas ar dilgčiojimas įkandimo vietoje. Vėliau atsiranda nerimas, haliucinacijos, vandens baimė, gerklės spazmai net bandant nuryti seilę, gali kilti agresijos priepuoliai.

Kita ligos forma – vadinamoji paralitinė pasiutligė. Tuomet žmogus nepasižymi agresija, bet pamažu silpsta raumenys, vystosi paralyžius, galiausiai ištinka koma ir mirtis. Abi formos beveik visada baigiasi mirtimi.

Ką daryti po įkandimo?

Esminis dalykas – laikas. Jei po įkandimo ar įbrėžimo žmogus greitai gauna tinkamą pagalbą, pasiutligės galima visiškai išvengti. Pirmiausia žaizdą būtina nedelsiant ir gausiai plauti vandeniu su muilu bent 15 minučių.

Po to privaloma kuo skubiau kreiptis į medikus. Šiandien naudojami modernūs pasiutligės skiepai skiriami keliomis injekcijomis į žastą per kelias savaites. Senasis skausmingas 20 ir daugiau injekcijų į pilvą metodas jau seniai nebenaudojamas.

Specialistai pabrėžia, kad skiepai nuo pasiutligės po įkandimo yra itin veiksmingi, jei pradedami per artimiausias dienas. Didžioji dauguma mirtinų atvejų fiksuojami tuomet, kai žmonės apsiriboja žaizdos nuplovimu ir į gydymo įstaigą atvyksta jau prasidėjus simptomams.

Kaip saugotis pasiutligės?

Pagrindinė prevencijos taisyklė – vengti kontakto su nepažįstamais ar akivaizdžiai sergančiais gyvūnais. Šalyse, kur daug benamių šunų, vaikams ypač svarbu aiškinti, kad negalima jų glostyti ar erzinti.

Kelionių į didelės rizikos regionus metu rekomenduojama pasitarti su gydytoju dėl profilaktinės vakcinacijos, ypač jei planuojama daug laiko praleisti kaimo vietovėse ar dirbti su gyvūnais. Naminiams šunims ir katėms būtina reguliariai atnaujinti skiepus.

Ekspertai sutaria: nors pasiutligė išlieka viena mirtiniausių ligų pasaulyje, ji yra visiškai valdoma, jei po galimo užsikrėtimo nedelsiant imamasi tinkamų veiksmų.