Oskaro statulėlė daugybei kino kūrėjų vis dar išlieka didžiausiu profesiniu trofėjumi. Tačiau už raudonojo kilimo, blizgių suknelių ir ašarotų padėkos kalbų slepiasi sudėtinga, brangi ir intensyvi kampanijų sistema, kurioje dėl kiekvieno balso kovojama nuo pirmųjų premjerų iki paskutinės balsavimo dienos.
Apie tai atvirai pasakoja ilgametis „Oskarų“ apžvalgininkas, BBC kino žurnalistas Tomas Brookas ir apdovanojimų kampanijose dirbusi žurnalistė Leila Latif. Jų patirtis leidžia pažvelgti į Akademijos pasaulį be blizgučių filtro.
Kas iš tiesų sprendžia, kas laimi?
Amerikos kino meno ir mokslo akademiją sudaro keli tūkstančiai narių, suskirstytų pagal profesines šakas. Kaip aiškina Tomas Brookas, iki nominacijų etapo aktoriai balsuoja už aktorius, režisieriai už režisierius ir taip toliau. Tik geriausio filmo kategorijoje gali balsuoti visi Akademijos nariai.
Po nominacijų visuma išsiplečia – dauguma narių gali balsuoti beveik visose kategorijose, nors kai kur, pavyzdžiui, dokumentikoje ar tarptautiniame kine, reikia įrodyti, kad matyta pakankamai filmų. Tai sudėtingesnė ir labiau uždara sistema, nei dažnai įsivaizduoja žiūrovai.
Brangios kampanijos ir slapta įtaka
Pasak Leilos Latif, „Oskarai“ jau seniai nėra vien spontaniškas geriausių darbų įvertinimas. Studijos ir transliavimo platformos kampanijoms išleidžia dešimtis milijonų eurų – festivaliams, reklamai, interviu, specialiems seansams ir vadinamajam „swagui“.
„Matome, kaip kai kurių filmų entuziazmas staiga išauga, kai studija pamato gerą reakciją ir nusprendžia smarkiai investuoti, arba, atvirkščiai, tyliai nublanksta, jei lūkesčiai nepasitvirtina“, – sakė Latif. Ji pabrėžia, kad dažnai lemia ne tik meninė kokybė, bet ir pinigai bei politika.
Vienas ryškiausių agresyvios lobistinės kampanijos pavyzdžių – prodiuserio Harvey Weinsteino pastangos, nulėmusios „Šekspyro įsimylėjusio“ triumfą prieš Steveno Spielbergo „Gelbstint eilinį Rajaną“. Po šio precedento „Oskarų“ lobizmas tapo dar intensyvesnis ir profesionaliau organizuotas.
„Oskarų masalas“ ir naujokų barjerai
Per dešimtmečius susiformavo nerašytos taisyklės, kas laikoma „oskariniu“ turiniu. Ypač dažnai apdovanojimus skinasi biografiniai filmai, kuriuose aktoriai „pranyksta“ į realių asmenybių vaidmenis, Antrojo pasaulinio karo dramos ir filmai apie patį kiną.
Latif sako, kad didelę reikšmę turi ir sutartys bei žvaigždžių statusas. Didesni vardai kampanijų planuose atsiduria pirmiausia, o debiutuojantys kūrėjai ir mažesnių filmų komandos dažnai lieka paraštėse. Socialiniai tinklai situacijos iki galo nepakeitė – jie padėjo išgirsti naujus balsus, bet kartu sustiprino matomiausių vardų dominavimą.
Įvairovės pažanga ir prieštaringi sprendimai
Per pastaruosius metus Akademija bandė keisti savo sudėtį ir kvietė daugiau moterų, kūrėjų iš skirtingų šalių bei mažumų atstovų. Tai atspindi ir tokie laimėtojai kaip „Mėnlight“ – juosta, dažnai vadinama vienu svarbiausių juodaodžių kino kūrinių.
Kita vertus, iškart po to geriausio filmo apdovanojimas atiteko „Žaliajai knygai“, neretai kritikuojamai už baltąjį gelbėtoją pasakojimą. „Tas pats balsavimo korpusas gali pagerbti radikalų kūrinį ir po metų grįžti prie saugaus pasirinkimo“, – sakė Latif.
Ši įtampa rodo, kad vien Akademijos sudėties atnaujinimo nepakanka. Norint, kad „Oskarai“ iš tiesų atspindėtų kino įvairovę, turi keistis ir mąstymas tų, kurie skirsto biudžetus, planuoja kampanijas ir sprendžia, kuriems filmams apskritai bus suteikta galimybė pasibelsti į Akademijos duris.
