Oro kondicionieriai pakeitė pasaulį, tačiau dabar mokslininkai perspėja apie naują problemą

Prieš beveik 70 metų Ostine, Teksase, pastatytas eksperimentinis kvartalas „Air conditioned village“ tapo tylia revoliucija. Kiekviename iš 22 namų buvo įrengtas centrinis kondicionavimas – tuo metu tai buvo prabanga, skirta tik biurams ar viešbučiams. Medikai, psichologai ir ekonomistai metus stebėjo gyventojus ir padarė išvadą: vėsesni namai gerina sveikatą, savijautą ir darbų našumą.

Šis socialinis eksperimentas padėjo kondicionavimui persikelti į vidutinės klasės namus ir iš esmės pakeitė XX amžiaus gyvenimo būdą. Be jo vargiai būtų įmanoma masinė migracija į JAV pietus ir vakarus, dangoraižių bumas ar ekonomikos augimas Singapūre ir Dubajuje.

Oro kondicionieriai ir klimato kaina

Šiandien maždaug 9 iš 10 amerikiečių namų turi kondicionierius, o pasaulyje jų veikia apie 2 milijardus. Skaičiuojama, kad vėsinimui sunaudojama apie 10 proc. visos pasaulio elektros energijos, o iki 2050 metų ši energijos paklausa gali patrigubėti.

Energija – tik dalis problemos. Didelę grėsmę kelia ir šaldymo agentai. Po to, kai 1987 metais buvo uždrausti ozoną ardančius junginius turėję CFC, juos pakeitė HFC – dabartinių kondicionierių „kraujo apytakos“ skystis. Jie neardo ozono sluoksnio, tačiau yra šimtus ar net tūkstančius kartų stipresni šiltnamio efektą sukeliančios dujos nei anglies dioksidas.

Nutekėję eksploatacijos metu ar netinkamai utilizuojant įrenginius, HFC junginiai patenka į atmosferą ir tampa viena sparčiausiai augančių šiltnamio efektą sukeliančių dujų grupių. Mokslininkų vertinimu, be papildomų ribojimų jie vieni patys šį šimtmetį gali pridėti beveik laipsnį pagal Farenheitą prie pasaulinės temperatūros.

Paieškos, kaip vėsintis kitaip

Sprendimų paieškos vyksta keliais keliais. Pirma kryptis – sumažinti poreikį vėsinti pastatus. Tai reiškia šviesesnius stogus, efektyvesnius langus, geresnę izoliaciją, natūralaus vėdinimo sprendimus. Tokios priemonės ypač aktualios miestams, kuriuos kamuoja „šilumos salos“ efektas.

Antra kryptis – radikaliai nauji šaldymo principai. Tokie mokslininkai kaip Hichamas Johra iš Olborgo universiteto tiria vadinamąsias kalorines medžiagas – kietuosius kūnus, kurie, veikiami slėgio, tempimo, magnetinio ar elektrinio lauko, įkaista arba atvėsta. Teoriškai tokie kietieji šaltnešiai galėtų pakeisti tradicinius skysčius ir dujas, nes nepatektų į atmosferą.

Tačiau šios technologijos dar ankstyvoje stadijoje. Iššūkių kelia retųjų žemių naudojimas, medžiagų kaina, patvarumas ir masinės gamybos sudėtingumas. Todėl bent artimiausiais dešimtmečiais teks derinti pastatų atvėsinimą pasyviomis priemonėmis, efektyvesnius esamus įrenginius ir griežtesnę HFC kontrolę bei utilizavimą.

Klimato atšilimas reiškia vis ilgesnes ir pavojingesnes karščio bangas – miestai, tokie kaip Ostinas, jau dabar fiksuoja keliasdešimt dienų per metus, kai temperatūra viršija 38 laipsnius. Tai daro kondicionavimą nebe prabanga, o būtinybe. Nuo to, kaip greitai pereisime prie švaresnio ir protingesnio vėsinimo, priklausys ir tai, kokio karščio ateityje bandysime išvengti.