Norvegijos gerovė stebina pasaulį, tačiau po įspūdinga sėkmės istorija kaupiasi rimtos problemos

Norvegijos istorija dažnai pateikiama kaip sėkmės pavyzdys: nedidelė, demokratiška ir skaidri šalis, išnaudojusi gamtos išteklius visos visuomenės gerovei. Tačiau už šio pasakojimo slypi ir rizikingas priklausomumas nuo naftos bei dujų, kuris gali brangiai kainuoti ateities kartoms.

Lūžis įvyko 1969 metais, kai „Phillips Petroleum“ atsitiktinai atrado milžinišką Ekofisko telkinį Šiaurės jūroje. Iki tol daugiau nei 200 žvalgomųjų gręžinių buvo bevaisiai, o nemažai geologų teigė, kad Norvegijos šelfe išvis nebus naftos. Vis dėlto žemės gelmės pasirodė netikėtai dosnios.

Nafta, fondas ir gerovės valstybė

Per kelis dešimtmečius Norvegija atrado dar kelis milžiniškus telkinius, tarp jų – Statfjordą ir Trollą. Šiandien tai viena didžiausių naftos ir dujų eksportuotojų pasaulyje, o perskaičiavus vienam gyventojui – beveik lyderė abiejose kategorijose.

Skirtingai nei daugelis išteklių turtingų šalių, Norvegija pasirinko stipriai valstybei kontroliuojamą modelį. Valstybės valdoma „Equinor“ valdo apie 70 proc. gavybos, o naftos sektoriui taikomas iki 72 proc. mokesčių tarifas. Surinktos lėšos keliauja į Vyriausybės pensijų fondą, vadinamą naftos fondu.

Šis fondas, valdomas Norges Bank Investment Management, siekia beveik 1,8 trln. eurų ir yra didžiausias valstybės investicinis fondas pasaulyje. Vyriausybė kasmet gali panaudoti tik apie 3 proc. fondo vertės, tad teoriškai kapitalas turėtų išlikti ir ateities kartoms.

Pavėluota diversifikacija

Naftos pinigai leido sukurti dosnią gerovės valstybę. Švietimas visais lygmenimis yra nemokamas ir dosniai finansuojamas, ligos ir nedarbo išmokos – vienos didžiausių Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalių tarpe. Tačiau kartu tai slopino paskatas kurti kitus sektorius.

Nafta ir dujos sudaro apie 61 proc. Norvegijos eksporto vertės. Žuvininkystė, aliuminis, mašinos ir kitos šakos atrodo kukliai. Valstybė nedaug investuoja į mokslinius tyrimus – apie 1,5 proc. bendrojo vidaus produkto, gerokai mažiau nei kaimyninė Švedija ar Suomija.

Paradoksalu, bet turėdama pigios hidroenergetikos, Norvegija netapo pramonės centru. Vietoj to šalis vis labiau remiasi išteklių renta, o ne produktyvumo augimu.

Nekilnojamojo turto burbulas ir nauji ištekliai

Aukšti mokesčiai beveik viskam ir lengvatos pagrindiniam būstui lėmė, kad didelė dalis gyventojų santaupų nukreipiama į būstus. Būsto kainos per pastarąjį dešimtmetį išaugo daugiau kaip perpus, o namų ūkių skolos viršijo dvigubą metinių pajamų dydį.

Pastaraisiais metais Norvegija atrado ir milžiniškų fosfatų išteklių, svarbių trąšoms ir baterijoms. Vis dėlto, skirtingai nei nafta, šio ištekliaus gavyba susiduria su dideliu visuomenės ir politiniu pasipriešinimu dėl aplinkosaugos.

Norvegijos modelis dažnai pateikiamas kaip idealas, tačiau jam būdingos unikalios prielaidos – gausūs ištekliai ir tvirtos institucijos. Klausimas, ar šalis laiku išnaudos dabartinį turtą tam, kad sukurtų tvarią, į žinias ir inovacijas orientuotą ekonomiką, lieka atviras.