Ne visos erkės pavojingos: kodėl eidami į mišką mindome milijardus naudingų smulkių padarų

Daugelis žodis „erkė“ sieja tik su kraują siurbiančiais parazitais, galinčiais sukelti erkinį encefalitą ar Laimo ligą. Tačiau tai tik menka viso erkių pasaulio dalis. Mokslininkai yra aprašę daugiau kaip 50 000 erkių rūšių ir spėjama, kad jų gali būti milijonai, užimančių pačias įvairiausias ekologines nišas.

Erkės gyvena visur – dirvožemyje, miško paklotėje, vandenyje, ant augalų ir gyvūnų, net mūsų namuose. Daugelis jų žmogui visiškai nepavojingos, o dalis – net gyvybiškai svarbios ekosistemoms.

Nematomos vandens ir žemės gyventojos

Vandens telkiniuose, kuriuose maudomės, taip pat knibžda erkių. Ryškios raudonos vandeninės erkės geriausiai matomos naktį pašvietus prožektoriumi: jos seka šviesos ruožą ir atrodo kaip judantys raudoni taškai.

Suaugusios vandeninės erkės dažniausiai yra plėšrios ir minta smulkiais vandenyje gyvenančiais gyvūnais, o jų lervos parazituoja vabzdžių lervas, pavyzdžiui, uodų. Žmogaus jos neėda ir nėra pavojingos – tai natūrali vandens bendrijų dalis.

Dar svarbesnės gamtai yra dirvožemyje gyvenančios erkės. Derlingo miško kvadratiniame metre gali būti iki 120 000 smulkių erkučių, o kiekvienoje žemės pėdoje – apie 10 000. Jos skaido mirusius augalus ir gyvūnus, padeda grąžinti maisto medžiagas į ciklą ir ypač prisideda prie kalcio apykaitos.

Erkės ant terasų, grybų ir net lėkštėje

Šiltais orais ant terasų lentų ar medžių kamienų dažnai galima pamatyti mažus rausvus taškelius, bėgiojančius pirmyn ir atgal. Tai greitos plėšrios erkutės, medžiojančios kitus smulkius organizmus. Žmogui jos nekenkia ir nesiurbia kraujo.

Miške ant grybų neretai matyti juodos ar ryškiai raudonos erkės. Vienos jų dengtos lyg aksominiu kailiuku, kitos primena mažyčius šarvuotus rutuliukus. Dauguma šių rūšių minta grybiena ar gleivūnais ir niekaip nekelia grėsmės grybautojams.

Yra ir „sūrio erkių“, kurios naudojamos kai kurių brandintų sūrių gamyboje. Jos minta pelėsiu ant sūrio luobelės ir prisideda prie specifinio skonio, todėl erkes kartais net patys nesąmoningai suvalgome.

Odos ir dulkės: ko iš tiesų bijoti?

Žmonių odoje gyvena mikroskopinės erkutės, dažniausiai blakstienų ir plaukų folikuluose. Jos minta odos riebalais, naktį išlenda daugintis, o dieną slepiasi giliai folikuluose. Sveikam žmogui jos paprastai nekenkia ir laikomos normalia mikrobiotos dalimi.

Dar viena žinoma grupė – dulkių erkės, kurioms jautrūs alergiški žmonės. Šios erkės minta namų dulkėmis, odos pleiskanomis ir gali tapti kvėpavimo takų alergijų bei astmos veiksniu, tačiau jos nekanda ir neužkrečia infekcijomis.

Ligų pernešėjos – tik labai maža visos erkių įvairovės dalis. Dauguma rūšių atlieka skaidytojų ar plėšrūnų funkcijas ir palaiko ekosistemų pusiausvyrą.

Todėl svarbu erkių nesuvienodinti ir nesvajoti, kad jų visai neliktų. Eidami grybauti ar vaikščiodami mišku iš tiesų mindome per milijardus smulkių, plika akimi nematomų erkių, be kurių miško dirvožemis tiesiog nustotų veikti taip, kaip esame įpratę.