Mokslininkai stebi pavojingus pokyčius Antarktidoje: grėsmė didėja kiekvienais metais

Vakarų Antarktidoje esantis Thwaites ledynas, dažnai vadinamas pražūties ledynu, šiandien laikomas viena pavojingiausių planetos ledynų sistemų. Jo tirpimas jau dabar prisideda prie pasaulinio jūros lygio kilimo, o visiškas destabilizavimas galėtų pakelti jūros lygį maždaug 5 metrais per kelis šimtmečius.

Thwaites dydis prilygsta Didžiajai Britanijai ar Floridai, o vien šiame lede sukaupta pakankamai vandens, kad jūros lygis pakiltų apie 65 centimetrus. Tačiau didžiausia grėsmė slypi ne viename ledyno gabale, o jo vaidmenyje kaip vartams į visą Vakarų Antarktidos ledo skydą.

Ledynas tirpsta iš apačios

Dauguma žmonių įsivaizduoja ledynų nykimą kaip lėtą tirpsmą nuo viršaus, tačiau Thwaites pirmiausia ardomas šiltesnio vandenyno vandens iš apačios. Dėl milžiniškos ledo masės didelė Vakarų Antarktidos dalis yra įspausta žemiau jūros lygio, todėl šiltesnis vanduo gali pasiekti ledo pagrindą.

Pietų vandenyne cirkuliuojantis Antarkties žiedinis srovynas neša vandens mases, kurios vos vienu laipsniu šiltesnės už nulį, bet to pakanka, kad ledas iš kieto virstų skystu. Srovėje susiformuojantys šilto vandens sūkuriai tarsi povandeninės audros smelkiasi po ledo lentynomis ir spartina tirpsmą.

Nuo dešimtojo dešimtmečio Thwaites pagrindo linija, ta riba, kur ledas palieka sausumą ir ima plūduriuoti, atsitraukė apie 14 kilometrų. Kuo toliau ši linija traukiasi į žemyną, tuo storesnį ir sunkesnį ledą pasiekia šiltas vanduo, ir prasideda savipalaikantis atsitraukimo procesas.

Paskutinė gynybos linija silpsta

Thwaites ledyną iš dalies stabdo jį gaubianti ledo lentyna. Ji veikia kaip atrama, lėtinanti ledo tekėjimą į jūrą, tačiau ši struktūra jau smarkiai suskeldėjusi ir priartėjusi prie savo gyvavimo pabaigos.

Mokslininkai apskaičiavo, kad net ir dabar ši ledo lentyna mažai stabdo ledyną. Tai turi dvi puses: jos griūtis greičiausiai nesukeltų akimirksniu katastrofiško pagreitėjimo, bet pašalintų paskutinę natūralią kliūtį, kuri dar kiek riboja ledyno slinktį.

Dar labiau neramina vadinamoji jūrinės ledo plokštės nestabilumo grėsmė. Thwaites pagrindas grimzta vis giliau į vandenyną kylant į žemyno gilumą, todėl storesnis ledas lengviau ima slinkti, plonėti ir dar sparčiau trauktis.

Įspėjimas miestams pakrantėse

Vakarų Antarktidos ledo skydo žlugimas ilgainiui galėtų pakelti jūros lygį apie 3,5 metro. Šiandien apie 250 milijonų žmonių gyvena ne aukščiau kaip vieną metrą virš dabartinio jūros lygio, tad net ir dalis šio potencialo reikštų dramatiškus padarinius.

Užlietos žemumos aplink Kolkata, Niujorką, Šanchajų ar Roterdamą, milžiniškos investicijos į pylimus ir apsaugos sistemas bei masinės migracijos bangos būtų tik dalis pasekmių. Todėl Thwaites mokslininkams tapo gyvu indikatoriumi, kiek rimtai žmonija vertina klimato krizę.

Ar dar galime sustabdyti?

Diskutuojama ir apie radikalias idėjas, pavyzdžiui, milžinišką povandeninę užtvarą, kuri sulaikytų šiltesnį vandenį. Tokie projektai būtų itin brangūs, techniškai sudėtingi ir neišspręstų pagrindinės problemos – šylančio klimato.

Mokslininkai pabrėžia, kad patikimiausia priemonė išlieka greitas išmetamųjų dujų mažinimas ir perėjimas prie mažo anglies dioksido pėdsako ekonomikos. Kiekviena išvengta temperatūros dešimtoji dalis gali sulėtinti Thwaites ir kitų ledynų nykimą.

Thwaites istorija – tai perspėjimas, bet kartu ir galimybė. Kol ledynas dar stovi, žmonija turi laiko sumažinti riziką, apsaugoti pakrančių bendruomenes ir stabilizuoti klimatą ateities kartoms.