Mokslininkai priblokšti: gyvybė Veneroje galėjo atsirasti dėl iš Žemės atkeliavusių ląstelių
Panspermijos teorija teigia, kad gyvybė kosmose gali plisti per asteroidus, kometas ir kitus dangaus kūnus. Kai vienoje planetoje susiformuoja gyvybės „statybiniai blokai“, stiprūs smūgiai gali išsviesti paviršiaus medžiagą į kosmosą, o ji, keliaudama tarp planetų, gali „nunešti“ šias užuomazgas į kitus pasaulius.
Dešimtmečius mokslininkai diskutavo, ar toks procesas galėjo vykti tarp Žemės ir Marso – ir net abiem kryptimis. Tačiau pastaruoju metu, kilus ginčams dėl galimos mikrobinės gyvybės Veneros tankiuose debesyse, daugiau dėmesio imta skirti ir tarpplanetiniams „pernešimams“ tarp Veneros, Žemės ir Marso.
Naujausiame tyrime, pristatytame 2026 metų Mėnulio ir planetų mokslo konferencijoje (LPSC), „The Johns Hopkins University Applied Physics Laboratory“ ir „Sandia National Laboratories“ komanda detaliau įvertino, ar gyvybei reikalinga medžiaga galėjo patekti į Veneros atmosferą iš Žemės.
Mokslininkai rėmėsi 2021 metais N. Izenbergo ir bendraautorių pasiūlytu vadinamosios Veneros gyvybės lygties (VLE) modeliu. Remiantis šiuo modeliu, skaičiavimai leidžia manyti, kad gyvybė Veneros debesyse galėtų egzistuoti bent kelias dienas per šimtmetį – dėl medžiagos, kuri į kosmosą buvo išmesta nuo Žemės paviršiaus.
VLE savo logika panaši į žinomą Dreiko lygtį: tikimybė išskaidoma į kelis veiksnius, kurių sandauga leidžia įvertinti, kiek realu aptikti gyvybę. Matematiškai tai aprašoma taip: L = O x R x C.
Šioje formulėje L reiškia tikimybę, kad gyvybė egzistuoja (nuo 0 iki 1, kur 0 – jokios galimybės, o 1 – visiškas tikrumas), O – kilmę (tikimybę, kad gyvybė Veneroje apskritai užsimezgė ir įsitvirtino), R – atsparumą (galimybę, kad biosfera galėtų egzistuoti ir atlaikyti pokyčius), C – tęstinumą (tikimybę, kad tinkamos sąlygos išliko iki šių dienų).
Pirmiausia komanda vertino, kaip bet kokia organinė medžiaga – nepriklausomai nuo jos kilmės – galėtų išgyventi kelionę kosmosu. Be paties smūgio sukelto šoko, svarbi ir smūgio metu išsiskirianti šiluma, taip pat ekstremalios temperatūros, radiacija ir kosmoso vakuumas.
Vis dėlto kompiuterinis modeliavimas ir Žemėje rastų meteoritų tyrimai rodo, kad organinė medžiaga gali išgyventi išmetimą į kosmosą ir tarpplanetinį pernašą. Atvykus į Venerą, tam, kad ji išliktų, ši medžiaga dar turėtų būti paskleista debesyse arba virš jų.
Į tai atsižvelgdami tyrėjai skaičiavimuose daugiausia dėmesio skyrė tam, kas nutiktų į Veneros atmosferą įskriejantiems „ugnies kamuoliams“ – itin ryškiems meteoritams (bolidams). Buvo vertinama, kaip jie patiria abliaciją, kaip sprogsta ir skyla į dalis, kurios galėtų kurį laiką išlikti plūduriuodamos debesyse.
Skaičiavimams panaudotas vadinamasis „blynų modelis“ – populiarus pusiau analitinis metodas, aprašantis, kaip bolidas fragmentuojasi skrisdamas per atmosferą. Kai bolidas atmosferoje sprogsta (vadinamasis oro sprogimas), aerodinaminė trauka fragmentus išsklaido horizontaliai, suformuodama tarsi „blyną“ iš pasklidusios medžiagos, kurią mokslininkai vadina „ląstelėmis“.
Remdamiesi šiuo modeliu ir ankstesnių tyrimų duomenimis, mokslininkai įvertino, kiek tokių bolidų iš Žemės ar Marso galėjo „pristatyti“ medžiagą į Veneros debesis. Skaičiavimai parodė, kad iš Žemės į Veneros debesis teoriškai galėjo būti pernešta šimtai milijardų „ląstelių“, o šimtai milijardų jų galėjo išlikti potencialiai gyvybingos.
Vis dėlto, geriausiu modelio vertinimu, vidutiniškai Veneros debesyse per vienus Žemės metus galėtų pasklisti apie 100 „ląstelių“, o per pastarąjį 1 mlrd. metų iš Žemės galėjo būti pernešta iki 20 mlrd. „ląstelių“.
Tyrėjai pripažįsta, kad jų modelis neapima visų bolido ir atmosferos sąveikos detalių, o kiekvienas VLE parametras turi didelių neapibrėžtumų – panašiai kaip ir Dreiko lygties atveju. Vis dėlto skaičiavimai rodo, kad panspermija tarp Žemės ir Veneros teoriškai yra įmanoma.
Taigi, jei būsimos astrobiologinės misijos kada nors aptiktų gyvybę Veneros debesyse, išlieka tikimybė, kad jos ištakos galėjo būti Žemėje.
