Mokslas aptiko bendrą pėdsaką: štai kaip psichodelikai padės įveikti gilią depresiją

Vis daugiau tyrimų nagrinėja, kaip psichodelikai galėtų būti pritaikomi gydant depresiją ir kitus sutrikimus. Naujas tyrimas išryškino vadinamąjį „neuralinį piršto atspaudą“ – bendrą smegenų veiklos požymį, pasireiškiantį vartojant penkis plačiai žinomus sąmonę keičiančius preparatus.

Paprastai tokių medžiagų poveikis analizuojamas nedidelėse žmonių grupėse ir atskirai, nebandant lyginti skirtingų psichodelikų tarpusavyje. Todėl tarptautinė tyrėjų komanda siekė susidaryti platesnį vaizdą ir įvertinti bendrus jų poveikio bruožus.

Tyrime buvo analizuojami penki psichodelikai: psilocibinas, LSD (lizerginės rūgšties dietilamidas), meskalinas, DMT (dimetiltriptaminas) ir ajahuaska.

Sujungę funkcinių magnetinio rezonanso tyrimų (fMRI) duomenis, gautus iš žmonių, vartojusių šias medžiagas, mokslininkai nustatė du pasikartojančius smegenų veiklos modelius: sustiprėjusį ryšį tarp skirtingų smegenų tinklų ir selektyvų ryšių sumažėjimą kai kurių tinklų viduje.

„Tai – proveržis mūsų mąstyme apie psichodelinius vaistus“, – teigė Danilo Bzdokas iš Kanados „McGill University“.

„Pirmą kartą parodome, kad tarp medžiagų, kurias iki šiol laikėme visiškai atskiromis, egzistuoja bendras vardiklis“, – pridūrė jis.

Pagrindiniai tyrimo skaičiai: išanalizuota 11 atskirų duomenų rinkinių, apimančių 267 dalyvius penkiose šalyse, o iš viso įvertinta 519 smegenų skenavimo įrašų.

Mokslininkų fiksuotas ryšių sustiprėjimas apėmė žievės (kortikinius) smegenų tinklus, atsakingus už aukštesnio lygmens mąstymą, taip pat sritis, susijusias su rega ir lytėjimu. Tyrėjų teigimu, tai gali būti susiję su patirtimis, kurias žmonės išgyvena veikiant šioms medžiagoms.

Pakitusios jungtys buvo pastebėtos ir gilesnėse smegenų struktūrose, įskaitant uodeguotąjį branduolį, kiautą bei smegenėles. Šios subkortikalinės sritys siejamos su tuo, kaip koordinuojame suvokimą ir veiksmus.

Tyrėjų vertinimu, padidėjęs skirtingų tinklų „susikalbėjimas“ rodo, kad įprastinė smegenų hierarchija tarsi „išsilygina“. Žinojimas, kad toks efektas kartojasi vartojant skirtingus psichodelikus, gali padėti juos toliau vystyti kaip galimas gydymo priemones ir geriau suprasti haliucinacijų biologiją.

Iš tirtų medžiagų psilocibinas ir LSD pagal nustatytus neuralinius modelius pasirodė panašiausi. Tai atitinka jų cheminio panašumo faktą ir panašias subjektyvias patirtis, apie kurias praneša vartotojai.

„Toks metodas suteikia tarsi rentgeno vaizdą visai tyrimų bendruomenei“, – aiškino D. Bzdokas.

Platesnis požiūris leidžia sujungti svarbias įžvalgas, kurios anksčiau ne visada buvo prieinamos. Ilgą laiką psichodelikų tyrimus ribojo su šiomis medžiagomis susiję teisiniai ir kultūriniai aspektai, tačiau šiandien saugūs ir kontroliuojami projektai tampa vis dažnesni.

Ankstesni darbai psichodelikus siejo su imuninės sistemos procesų moduliavimu ir ilgalaikiais nuotaikos pagerėjimais. Taip pat yra duomenų, leidžiančių manyti, kad jie galėtų būti susiję su lėtesniais biologiniais senėjimo procesais ar net mažesniais nusikalstamumo rodikliais, tačiau šios kryptys vis dar reikalauja atsargaus vertinimo ir papildomų įrodymų.

Mokslininkai pabrėžia, kad šios medžiagos neabejotinai keičia sąmonę. Esminis klausimas – ar įmanoma jų poveikį suvaldyti ir pritaikyti taip, kad pokyčiai būtų naudingi, pavyzdžiui, gydant depresiją ar priklausomybių sutrikimus.

Galimybė palyginti skirtingus psichodelikus vienoje analizėje keičia ankstesnį požiūrį. Šio tyrimo išvados meta iššūkį darbams, teigusiems, kad šios medžiagos ardo smegenų junglumą: vietoje to čia matomi selektyvūs pokyčiai tinklų viduje kartu su stipresniu ryšiu tarp skirtingų tinklų.

Kitame etape tyrėjai siekia labiau standartizuotų bandymų, vykdomų su didesnėmis dalyvių grupėmis, kad būtų galima detaliau ištirti nustatytus smegenų veiklos dėsningumus. Taip pat pažymima, kad iki šiol naudoti duomenų rinkiniai skyrėsi metodais, dozėmis ir matavimų laiku, todėl šiuos skirtumus ateityje būtų galima sumažinti.

Tyrimas tiesiogiai nenagrinėjo, kaip konkrečiai psichodelikai galėtų būti taikomi gydyme, tačiau autoriai teigia, kad tai gali tapti kitu žingsniu.

„Daugelis vaistinių depresijos gydymo metodų per pastaruosius dešimtmečius keitėsi nedaug“, – sakė D. Bzdokas.

„Psichodelikai gali reikšti daug žadantį poslinkį psichikos sveikatos gydyme nuo 1980-ųjų“, – pridūrė jis.

Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Nature Medicine.