Senovės romėnai garsėjo pažangiomis vandentiekio ir higienos sistemomis – viešaisiais pirčių ir tualetų kompleksais. Tačiau naujausi moksliniai tyrimai atskleidė, kad pirmosios pirtys, pastatytos Pompėjoje, buvo stulbinamai nešvarios.
Johanno Gutenbergo universiteto (JGU) mokslininkų atliktas tyrimas parodė, jog senovės Pompėjos pirtys buvo pildomos maždaug kartą per dieną, o jose cirkuliuojantis vanduo buvo pilnas žmogaus veiklos atliekų.
Tyrėjai pažymi, kad Romos imperijos klestėjimo laikotarpiu romėnai tiesė ilgo nuotolio akvedukus, kad galėtų kasdien maudytis ir palaikyti švarą. Tačiau ankstyvosiose Pompėjos pirtyse, naudotose maždaug nuo 130 iki 30 metų prieš mūsų erą, dar Romos Respublikos laikais, situacija buvo visai kitokia. Iki pastatant akveduką miesto pirtys buvo pildomos vandeniu iš šulinių ir cisternų, naudojant vienintelį vandens kėlimo mechanizmą, kurį valdė vergai.
Siekdami ištirti, kokių medžiagų tuo metu buvo pirčių vandenyje, mokslininkai analizavo kalcio karbonato nuosėdų mėginius. Mineraloginiai tyrimai atskleidė, kad vanduo buvo užterštas sunkiaisiais metalais – švinu, cinku ir variu. Taip pat aptikta žmogaus atliekų pėdsakų, tokių kaip prakaitas ir šlapimas. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad vanduo, tikėtina, buvo keičiamas tik kartą per parą.
„Vanduo šildomuose Respublikos laikų pirčių baseinuose rodo aukštą užterštumo žmogaus atliekomis lygį. Tai reiškia, kad jis nebuvo reguliariai atnaujinamas, o higienos sąlygos Pompėjos lankytojams buvo prastos“, – rašo tyrimo autoriai.
Kol kas neaišku, ar tokios sąlygos atbaidydavo pirčių lankytojus. Tyrimo bendraautoris Seesas Passchieras teigia, kad pirtyse lankydavosi visi – nepriklausomai nuo socialinio sluoksnio, o įėjimo kaina buvo žema. Pasak jo, jei vanduo būtų buvęs visiškai atstumiantis ir dvokiantis, pirtys būtų likusios tuščios.
„Tikėtina, kad žmonės ilgai neužsibūdavo šiltuose, nedideliuose baseinuose. Daugiausia jie sėdėdavo, bendraudavo ir ilsėdavosi“, – priduria mokslininkas.
Ankstesni tyrimai parodė, kad po Vezuvijaus išsiveržimo, sunaikinusio Pompėją, dauguma miesto gyventojų pasitraukė. Vis dėlto dalis jų vėliau sugrįžo, o miestas dar kurį laiką tęsė savo egzistavimą, pamažu virsdamas lūšnynu.
