Baltarusija, susidurianti su vis didesniu darbo jėgos trūkumu, tikėjosi, kad Uzbekistano darbininkai padės užpildyti spragas žemės ūkyje, statybose ir pramonėje. Tačiau pirmieji bandymai rodo, kad ši migracijos schema gresia tapti labiau galvos skausmu nei išeitimi.
Uzbekų migrantai skundžiasi mažesniais nei žadėta atlyginimais, gyvenimo sąlygomis ir neapibrėžtais pažadais. Dalies jų istorijos jau virto diplomatine problema tarp Minsko ir Taškento.
Darbo deficitą gilina režimo represijos
Oficialiais duomenimis, per penkerius metus Baltarusijos gyventojų sumažėjo daugiau nei 250 000. Nepriklausomi analitikai vertina, kad po 2020 metų protestų šalį galėjo palikti iki 600 000 žmonių, tai yra apie dešimtadalis darbo jėgos.
Šalis dabar turi maždaug 50 kartų daugiau laisvų darbo vietų nei registruotų bedarbių. Išvykę daugiausia aukštos kvalifikacijos specialistai – medikai, IT sektoriaus darbuotojai, verslininkai. Jų vietą Lukašenkos režimas mėgina užpildyti atsiveždamas užsienio darbininkus.
Uzbekų lūkesčiai ir realybė
2024 metų liepą Baltarusija ir Uzbekistanas susitarė plėsti organizuotą darbo migraciją. Pirmoji apie 250 žmonių grupė buvo išsiųsta į Baltarusiją, planuojant iki 5 000 darbuotojų. Tačiau netrukus pasipylė skundai.
Dalis uzbekų tikėjosi gauti apie 900–1 100 eurų per mėnesį, bet realiai jiems siūlyta maždaug 450–500 eurų ir dar reikalauta patiems mokėti už būstą bei maistą. Socialiniuose tinkluose darbininkai klausė, kodėl jie turi keliauti tūkstančius kilometrų tam, kad sutaupytų vos kelis šimtus eurų.
Po kritikos daliai darbuotojų atlyginimai esą padidinti iki maždaug 650–700 eurų, suteiktas apgyvendinimas ir pietūs. Tačiau pasitikėjimas jau buvo sutrupintas, o Uzbekistano prezidentas Šavkatas Mirzijojevas viešai pabrėžė, kad Baltarusija privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus.
Konkurencija dėl migrantų darbo
Dar viena skandalinga istorija išryškino sistemos spragas: į Minską atvykęs uzbekas, kuriam buvo pažadėtas darbas, nerado jokių kontaktų, neturėjo pinigų nei pragyvenimui, nei skrydžiui atgal. Galiausiai jo grįžimą apmokėjo Uzbekistano ambasada ir migracijos tarnybos.
Tokios istorijos rodo, kad be skaidrių sutarčių ir aiškių garantijų užsienio darbininkų programos tampa rizikingos. Tuo pat metu Uzbekistano valdžia siekia savo piliečiams atverti daugiau krypčių – nuo Kazachstano ir Pietų Korėjos iki Europos valstybių, kur atlyginimai ir darbo apsauga dažnai gerokai geresni.
Baltarusija šioje konkurencinėje kovoje neturi pagrindinio kozirių – žymiai aukštesnio uždarbio ir politinio stabilumo. Net ir supaprastintos vizos ar organizuoti skrydžiai mažai ką reiškia, jei realūs atlyginimai ir sąlygos neatitinka pažadų.
Paradoksalu, bet tie patys ekonominiai ir politiniai veiksniai, dėl kurių išvyksta baltarusiai, šiandien stumia iš Baltarusijos ir atvykusius uzbekų darbininkus. Kol režimas nespręs struktūrinių problemų, net ir ambicingiausi migracijos planai gali virsti dar viena nesėkme.
