Kuo kvepia kosmosas: ką iš tikrųjų užuodžia astronautai ir ką apie tai sako mokslas

Apie kosmosą dažniausiai kalbame skaičiais ir paveikslėliais: šviesmečiai, spiralės, galaktikos, rūgštinės spalvos ūkai. Tačiau astronautai, sugrįžę iš atviro kosmoso, neretai pasidalija visiškai kitokiu įspūdžiu: kvapu, kurį pajunta nusivilkdami skafandrą.

Nors kosmose, griežtai tariant, kvapas negali sklisti kaip Žemėje, pasakojimai apie keistą, metalą, degėsius ar kepsnine primenantį aromatą vis kartojasi. Kas iš tiesų už to slypi ir ką apie tai pasako mokslo žinios apie chemines medžiagas ir žmogaus uoslę?

Ar kosmosas apskritai gali turėti kvapą?

Kvapas yra molekulių ir mūsų uoslės sąveika. Tam reikia dviejų sąlygų: dalelių, kurios gali garuoti, ir terpės, per kurią jos pasiekia nosį, paprastai oro. Atvirame kosmose nei vienos, nei kitos iš esmės nėra, tai itin reta dalelių aplinka be deguonies ir įprasto atmosferos slėgio.

Dėl to griežtai žiūrint frazė „kosmoso kvapas“ yra supaprastinimas. Paties vakuumo astronautai neužuodžia. Tai, ką jie iš tiesų jaučia, yra su jų įranga ir paviršiais susijusių cheminių medžiagų mišinys, susidaręs, kai į metalus, plastiką ar dulkių daleles ilgą laiką veikia energingi kosminiai procesai.

Ką pasako astronautai: nuo degusių metalų iki kepsninės

Daugelis astronautų yra minėję, kad po pasivaikščiojimo atvirame kosmose grįžę į Tarptautinę kosminę stotį užuodžia specifinį kvapą. Jis jaučiamas atidarius liuką, nuėmus šalmą ir pirštines, tiesiogiai prie nosies priartėjus skafandro detalėms ar įrangai.

Kvapo apibūdinimai skiriasi, bet dažnai pasikartoja tos pačios asociacijos: įkaitęs metalas, suvirinimo dūmai, ozonas, skrudinta mėsa, kepsninė, degę riešutai. Tai rodo, kad kalbama ne apie vieną medžiagą, o apie kompleksinį cheminių junginių paveikslą, primenantį mums įprastų procesų kvapus.

Kas vyksta kosmose: ekstremali chemija ant paviršių

Atviro kosmoso aplinka yra labai agresyvi viskam, kas atsiduria už erdvėlaivio ribų. Čia gausu ultravioletinės ir rentgeno spinduliuotės, žybsinčių įelektrintų dalelių, mikrometeoritų smūgių. Šie veiksniai nuolat veikia metalų, dažų, plastikų ir kitų medžiagų paviršius.

Veikiant tokiai spinduliuotei ir dalelėms, molekulės ant paviršiaus skyla, persitvarko ir sudaro naujus organinius junginius. Dalį jų sudaro vadinamosios aromatinės struktūros, kurios dažnai pasižymi intensyviais kvapais. Kol skafandras vakuume, šių junginių niekas neužuodžia, tačiau grįžus į slėgiu užpildytą modulį jie patenka į orą ir lengvai pasiekia uoslės receptorius.

Tarpžvaigždiniai debesys: alkoholiai, aromatiniai žiedai ir dulkių dervos

Nors vakuumas kvapo neturi, didžiuliai tarpžvaigždiniai dujų ir dulkių debesys, kuriuose formuojasi žvaigždės ir planetos, savo chemine sudėtimi yra gerai ištirti. Radijo ir infraraudonoji spektroskopija leidžia nustatyti, kokie junginiai juose yra.

Tyrimuose randama įvairių molekulių: angliavandenilių, paprastų alkoholio, aldehidų, rūgščių junginių. Taip pat aptinkamos sudėtingesnės struktūros, primenančios policiklinius aromatinius angliavandenilius, susijusius su dervomis ir dūmų kvapu. Žinoma, niekas šių debesų „neužuodžia“ tiesiogiai, bet cheminė sudėtis leidžia spėti, kokius kvapus jie primintų, jei būtume juose kvėpuojančioje atmosferoje.

Žmogaus uoslė: kodėl skirtingi žmonės apibūdina kvapą kitaip

Įdomu tai, kad net toje pačioje aplinkoje esantys žmonės kvapus apibūdina nevienodai. Tai susiję su tuo, kaip veikia uoslės receptoriai. Nosies gleivinėje yra šimtai skirtingų receptorių baltymų, kiekvienas jų reaguoja į tam tikras molekulines formas.

Vienodi cheminiai junginiai gali sužadinti skirtingus receptorių rinkinius, o smegenys, remdamosi ankstesne patirtimi, iš to „suklijuoja“ pažįstamą įspūdį: degėsiai, suvirinimas, kepta mėsa ar net šaltas metalas po lietaus. Todėl du astronautai gali patirti tą patį cheminį poveikį, bet savo įspūdžius perteikti su skirtingomis buitinėmis asociacijomis.

Kvapo imitavimas Žemėje: kam to reikia?

Keistas kosmoso kvapas sužadino ir žemišką smalsumą. Nors tiesiogiai atkurti realios kosminės aplinkos negalime, naudojant astronautų aprašymus ir žinias apie dažniausiai kosmose skylančias medžiagas, galima sukurti artimą aromatinį mišinį.

Tokie kvapo modeliai pasitelkiami treniruotėse, kad būsimi astronautai iš anksto žinotų, koks bus pojūtis nusivilkus skafandrą po pirmo pasivaikščiojimo. Be to, tai padeda kurti labiau įtraukius edukacinius eksponatus muziejuose ir mokslo centruose, kuriuose lankytojai gali ne tik pamatyti, bet ir „užuosti“ kosminės aplinkos interpretaciją.

Kvapai kaip įspėjamieji signalai kosmose

Uoslė kosmose nėra tik egzotiškas įspūdis. Tai ir saugumo klausimas. Uždarose erdvėlaivių ir stočių sistemose oras nuolat cirkuliuoja, filtruojamas ir griežtai kontroliuojamas. Netikėtas kvapas gali būti pirmas ženklas, kad kažkas negerai.

Astronautai treniruojami atpažinti specifinius degimo, lydalo ar cheminių medžiagų kvapus, kurie gali rodyti elektros instaliacijos gedimą, izoliacijos pažeidimą ar nepageidaujamą nuotėkį. Kvapas šiuo atveju tampa papildomu jutiminiu kanalu, kuris papildo prietaisų rodmenis ir gali sutaupyti brangų laiką reaguojant į incidentus.

Ką mums pasako kosmoso kvapas apie pačią Visatą?

Kalbėdami apie kvapą, tarsi sumantriname kosmosą iki žmogiškai pažįstamo mastelio. Mūsų nosis yra labai ribotas instrumentas, bet jos pojūčiai atskleidžia vieną svarbią tiesą: Visata pilna sudėtingos organinės chemijos, kuri nematomai veikia tiek erdvėlaivių paviršius, tiek tarpžvaigždines erdves.

Tai patvirtina ir platesnes mokslo įžvalgas: sudėtingi anglies junginiai, aromatinės struktūros ir organinės dulkės nėra kažkas išskirtinio tik mūsų planetai. Jie aptinkami daugybėje kosminių aplinkų, o tai reiškia, kad medžiagos, galinčios sąveikauti su gyvybės procesais, yra plačiai paplitusios.

Kas toliau: nuo kvapo aprašymų iki tikslesnių tyrimų

Ateityje, plečiantis misijoms į Mėnulį ir toliau, į Marsą, kvapų stebėjimas gali tapti dar sistemingesnis. Ilgalaikėse bazėse stengiamasi, kad atmosfera būtų ne tik saugi, bet ir psichologiškai priimtina, todėl oro kokybės stebėsena gali apimti ne tik pavojingų medžiagų matavimus, bet ir subjektyvių kvapo pojūčių registravimą.

Be to, detalesnė cheminių pėdsakų analizė ant iš kosmoso grįžusių paviršių leidžia geriau suprasti, kokius procesus sukelia spinduliuotė ir dalelių srautai. Tai svarbu planuojant ilgesnes keliones, parenkant medžiagas ir prognozuojant, kaip jos keisis per dešimtmečius truksiančias misijas.

Galiausiai klausimas „kuo kvepia kosmosas“ primena, kad net labai pažengusi kosmonautika išlieka labai žmogiška veikla. Net turėdami sudėtingiausius prietaisus, Visatą vis tiek bandome suprasti per mums artimus pojūčius: regą, klausą ir, kaip matyti, uoslę.