Vladimirui Putinui karas Ukrainoje tapo egzistenciniu išbandymu, tačiau Rusija taip ir neperėjo prie visiškos karo ekonomikos. Maskva sąmoningai išlaiko maždaug perpus padalytą modelį – dalis išteklių skiriama civiliams poreikiams, dalis frontui. Tokia strategija mažina vidaus socialinės įtampos riziką, bet silpnina Rusijos galimybes tiek kariauti, tiek derėtis dėl palankių taikos sąlygų.
Šį pasirinkimą lemia ne tik Kremliaus baimė dėl galimų protestų, bet ir vis labiau kaustanti priklausomybė nuo Kinijos. Pekinas tiekia įrangą, komponentus ir finansinę infrastruktūrą, tačiau tuo pačiu diktuoja vis griežtesnes sąlygas.
Istorinis nepasitikėjimas ir nauja priklausomybė
Nors oficialiai skelbiamas „draugystės be ribų“ kursas, Kinijos ir Rusijos santykiai istoriškai buvo konfliktiški. Dar XIX amžiuje Rusijos imperija išnaudojo silpnėjantį Čingų režimą ir prisijungė teritorijas, įskaitant Vladivostoko apylinkes. Šios istorinės nuoskaudos Pekine nepamirštos.
Paradoksalu, bet šiandien būtent Rusija tampa labiau priklausoma nuo Kinijos. Iki 2014 metų apie 80 proc. Rusijos prekybos partnerių buvo Vakarų šalys ir tik apie 10 proc. sudarė Kinija. Dabar Kinijai tenka jau apie 30 proc. Rusijos eksporto ir apie 40 proc. importo, o Pekinas Maskvai tebėra tik devintas pagal svarbą partneris.
Juaniai, pigus kuras ir spaudimo svertai
Vakarų sankcijoms atjungus Rusijos bankus nuo Swift sistemos, Kinija atvėrė savo atsiskaitymų kanalus. Juanių dalis Rusijos tarptautiniuose sandoriuose per kelerius metus šoktelėjo iki maždaug 40 proc. Juaniu denominuoti indėliai ir kortelės tapo vienu iš nedaugelio būdų rusams apsaugoti santaupas nuo rublio nuvertėjimo ir infliacijos.
Tuo pat metu Pekinas išnaudoja Maskvos pažeidžiamumą per energetiką. Kinija perka apie penktadalį naftos iš Rusijos su reikšminga nuolaida, o dujas – pigiau nei likusios Europos pirkėjai. Derybose dėl dujotiekio „Sibiro galia 2“ Pekinas siekia dar mažesnių kainų ir atsisako ilgalaikio vamzdynų ryšio, teikdamasis lanksčiai importuojamam suskystintoms dujoms.
Pramonės kolonizacija ir technologinis atsilikimas
Pasitraukus Vakarų įmonėms, Kinijos prekės užplūdo Rusijos rinką – nuo sunkvežimių iki buitinės technikos. Tai padėjo išvengti gilesnės recesijos, bet kartu smogė vietos gamintojams. Rusijos valdžia buvo priversta įvesti tik ribotus muitus, nes pernelyg aštrus konfliktas su Pekinu Maskvai būtų pavojingas.
Karo pramonei dar labiau skaudus tapo technologinis priklausomumas. Manoma, kad iki griežtesnio sankcijų taikymo apie 90 proc. dvigubos paskirties prekių – lustų, dronų komponentų, specialių baterijų – Rusija gaudavo iš Kinijos. Vakarams pradėjus bausti ir tarpininkus, šie srautai ėmė trauktis.
Rusija nepasinaudojo dvejais karo metais, kad sukurtų stipresnę technologinę bazę. Ukrainos dronai jau dabar dažnai pranoksta rusiškus savo programine įranga ir ryšio sistemomis, o Maskva vis labiau įstringa tarp silpstančio karo potencialo ir augančios priklausomybės nuo Pekino.
Tokioje padėtyje Putino rankos derybose su Vakarais ir pačia Kinija surištos. Kuo ilgiau tęsis karas, tuo pigiau Pekinas galės pirkti rusiškus energijos išteklius ir tuo sunkiau Maskvai bus išsivaduoti iš šios ekonominės spąstų konstrukcijos.
