Kodėl žmonės vis labiau nekenčia vieni kitų? Mokslininkai rado netikėtą atsakymą

Per pastaruosius du dešimtmečius visuomenės susipriešinimas Vakaruose tapo akivaizdus. 2022 metais beveik pusė amerikiečių tikėjosi pilietinio karo artimiausiais metais, o maždaug penktadalis manė, kad politinis smurtas gali būti pateisinamas. Dažniausiai kaltinami socialiniai tinklai, tačiau nauji tyrimai rodo, kad problemos šaknys gilesnės ir sudėtingesnės.

Populiari idėja – vadinamasis filtrų burbulas. Esą algoritmai rodo tik tai, su kuo sutinkame, todėl radikalios nuomonės ima atrodyti normalios. Tačiau empirinių tyrimų rezultatai kitokie: dauguma žmonių internete mato labai įvairias nuomones, o ne tik savąją stovyklą.

Paradoksalu, bet labiausiai ideologiškai uždaroje aplinkoje dažnai gyvename ne internete, o kasdienybėje – tarp šeimos, draugų, kolegų. Realūs mūsų socialiniai ratai paprastai yra vienodesni nei skaitmeninės erdvės.

Senos smegenys naujame pasaulyje

Žmogaus smegenys evoliucionavo mažose bendruomenėse, kur išlikimas priklausė nuo bendradarbiavimo. Socialinė atskirtis buvo beveik mirties nuosprendis, todėl esame ypač jautrūs priklausymui grupei ir konfliktams su „svetimaisiais“.

Ankstesnėse visuomenėse net ir nesutariant su kaimynu jus siejo bendra aplinka: tas pats miestelis, bažnyčia, darbo vieta ar sporto klubas. Tokie dalykai kūrė socialinį „klijus“, leidusį sugyventi, nors ir skirtingai mąstant.

Socialiniai tinklai šį balansą išardė. Skaitmeninėje aikštėje nuolat matome žmones, su kuriais nieko nesaisto – tik konfliktuojančios politinės ar kultūrinės pažiūros. Mūsų smegenys tai priima kaip aiškų skirstymą į komandas.

Socialinis rūšiavimas ir pyktį maitinantys algoritmai

Tyrėjai šį reiškinį vadina socialiniu rūšiavimu. Žmones pradedame matyti pirmiausia per jų nuomonę, o ne per kitas tapatybės dalis. „Kita pusė“ ima atrodyti ne šiaip klystanti, o piktybiškai siekianti pasaulį padaryti blogesnį.

Socialinių tinklų verslo modelis tai dar sustiprina. Platformoms naudinga, kad liktume prisijungę kuo ilgiau, o tam geriausiai tinka pyktis ir pasipiktinimas. Algoritmai dažnai iškelia labiausiai poliarizuojantį turinį, o mūsų smegenys šiuos kraštutinumus priskiria visai „priešininkų“ grupei.

Taip silpnėja demokratijai būtinas pasitikėjimas. Jei kaimyną pradedame laikyti ne šiaip kitaip mąstančiu, o beveik priešu, bendras sprendimų paieškos pagrindas tirpsta.

Mažesnės bendruomenės vietoje milžiniškos aikštės

Viena iš išeičių – sąmoningai riboti buvimą didžiosiose socialinių tinklų aikštėse ir labiau rinktis mažesnes interneto bendruomenes. Senesnė interneto kultūra – forumai, tinklaraščiai, siauresnės grupės – labiau priminė mažus kaimelius su aiškiomis taisyklėmis ir savita atmosfera.

Tokiomis sąlygomis lengviau išlaikyti žmogišką toną, atpažinti kitą žmogų ne tik per jo politinę etiketę ir mažinti destruktyvų socialinį rūšiavimą. O kiekvienam iš mūsų svarbu stebėti save: ar informaciją vertiname pagal turinį, ar tik pagal tai, „kuriai pusei“ priskiriame jos autorių.

Galiausiai visi priklausome tai pačiai komandai – žmonijai, gyvenančiai ant mažo akmens kosmose. Kol mūsų smegenys prisitaikys prie tokio masto ryšio, verta sąmoningai kurti sveikesnes skaitmenines bendruomenes ir nepasiduoti lengvam skirstymui į priešus.