Kodėl XIV amžius laikomas vienu baisiausių istorijoje? Europą vienu metu smogė kelios katastrofos

XIV amžius dažnai vadinamas pačiu tamsiausiu Visų Viduramžių laikotarpiu. Jei XIII amžiaus europiečiams atrodė, kad gyvenimas po truputį gerėja, tai jų vaikai ir anūkai netrukus atsidūrė katastrofų virtinėje, kurią istorikai šiandien vadina Vėlyvųjų Viduramžių krize.

XIII amžiuje daugelyje Vakarų ir Vidurio Europos regionų derliai gerėjo, plėtėsi miestai ir prekyba, stiprėjo amatų cechai. Nors skurdas ir ligos niekur nedingo, daugeliui žmonių susidarė įspūdis, kad rytojus bus bent jau panašus į šiandieną. XIV amžius šią iliuziją sudaužė labai greitai.

Klimato atšalimas ir Didysis badas

Naujasis šimtmetis sutapo su vadinamosios Mažosios ledynmečio pradžia. Europą ėmė varginti neįprastai šaltos žiemos, ilgai trunkantys lietūs ir sutrumpėjęs augalų vegetacijos sezonas. Tai buvo ypač pavojinga, nes iki 1300 metų žemė jau buvo išnaudota beveik iki ribos.

1315–1317 metais smogė Didysis badas. Nuolatinės liūtys sugadino derlių, sutriko grūdų tiekimas, o prekyba nebuvo pajėgi pervežti pakankamo maisto kiekio į alkstančius regionus. Mirė šimtai tūkstančių žmonių, išsekusias bendruomenes niokojo dizenterija ir kitos ligos. Kai kuriuose šaltiniuose minimas net kanibalizmas – tai rodo, kokia beviltiška buvo padėtis.

Šimtametis karas ir Bažnyčios krizė

Vos tik Europa ėmė atsigauti nuo bado, 1337 metais prasidėjo Šimtametis karas tarp Anglijos ir Prancūzijos. Nors kovos dažnai būdavo pertraukiamos, konfliktas tęsėsi daugiau nei šimtmetį ir virto dinastinių pretenzijų, mokesčių naštos, plėšimų ir samdinių smurto kasdienybe žemyno gyventojams.

Tuo pat metu sukrėtimus patyrė ir katalikų Bažnyčia. Popiežių perkėlimas į Avinjoną, o vėliau – Vakarų schizma, kai keli popiežiai vienu metu pretendavo į aukščiausią valdžią, gerokai sumenkino dvasininkijos autoritetą. Tikintiesiems tai atrodė kaip aiškus ženklas, kad pasaulis ritasi į moralinę ir dvasinę sumaištį.

Juodasis maras ir socialiniai sukilimai

1347 metais į Europą atėjo Juodasis maras. Per kelerius metus liga nusinešė maždaug trečdalį žemyno gyventojų, o kai kuriuose regionuose žuvo net iki pusės žmonių. Maras grįždavo bangomis dar kelis dešimtmečius ir negrįžtamai pakeitė demografinį žemėlapį.

Staigus gyventojų sumažėjimas suardė feodalinę ekonomiką. Trūko darbo jėgos, krito žemės renta, kilo valstiečių reikalavimai geresnių sąlygų. XIV amžiaus antroje pusėje ir XV amžiaus pradžioje įvyko keli galingi sukilimai, tarp jų – Prancūzijos Jacquerie ir Anglijos valstiečių sukilimas. Juos numalšinus, senoji tvarka dar kurį laiką išliko, tačiau feodalizmo pamatai buvo rimtai papurtyti.

Vėlyvieji Viduramžiai parodė, kaip klimatas, ligos, karai ir politinės krizės gali susikaupti į vieną niūrų šimtmetį. Vis dėlto iš šio chaoso ilgainiui gimė nauji socialiniai santykiai, stipresnės miestų bendruomenės ir prielaidos Renesanso epochai, kuri pakeitė Europos veidą jau kitame šimtmetyje.