Vėžys jau daugiau kaip pusšimtį metų vadinamas karu, kuriam mobilizuojami milžiniški ištekliai. Nuo Nacionalinio vėžio akto priėmimo Jungtinėse Valstijose prabėgo daugiau kaip 50 metų, tačiau pasaulyje vėžys kasmet nusineša apie 10 milijonų gyvybių ir išlieka antra dažniausia mirties priežastis.
Gydymas neabejotinai pažengė, tačiau žodis „išgydymas“ daugeliui vėžio rūšių vis dar tariamas labai atsargiai.
Vėžys – ne svetimas priešas
Esminis skirtumas nuo infekcijų yra tas, kad vėžys – tai mūsų pačių ląstelės. Jos naudoja tą pačią DNR, tą pačią biochemiją ir tuos pačius apsaugos mechanizmus, kurie saugo sveikus audinius.
Todėl „smogti taikliai“ yra kur kas sunkiau nei sunaikinti bakteriją ar virusą, aiškiai atpažįstamą kaip svetimkūnį organizmui.
Klasikinė chemoterapija šią dilemą iliustruoja ypač aiškiai. Ji naikina greitai besidalijančias ląsteles, tačiau taip pat pažeidžia kaulų čiulpus, žarnyną, plaukų folikulus ir imuninę sistemą.
Evoliucija organizmo viduje
Žmogaus kūne yra apie 37 trilijonai ląstelių, kiekviena jų ne kartą dalijasi. Kiekvienos dalybos metu atsiranda mutacijų, o organizmas turi visą sistemą „stabdžių“ – navikų supresorių genus, DNR taisymo mechanizmus, apoptozę ir imuninę priežiūrą.
Vėžys išsivysto tada, kai keli šie barjerai paeiliui sugenda. Navikas tampa savotiška ekosistema, kurioje skirtingos ląstelių populiacijos konkuruoja ir evoliucionuoja, prisitaikydamos net prie taikomo gydymo.
Štai kodėl navikai įgyja atsparumą vaistams: gydymas sunaikina jautriausias ląsteles, o išlieka tos, kurios atsitiktinai yra atsparesnės, ir jos ima dominuoti.
Ne viena liga, o šimtai
Dažnai kalbama apie „vėžio išgydymą“, tarsi tai būtų viena liga. Iš tiesų kalbame apie daugiau kaip 200 skirtingų ligų grupę – nuo plaučių vėžio iki leukemijų ar melanomos.
Net ir to paties organo vėžiai skirtingų žmonių organizmuose gali smarkiai skirtis genetiškai, imunologiškai ir pagal jautrumą vaistams.
Ši įvairovė lemia, kad tas pats vaistas vienam pacientui padeda, kitam – visiškai neveiksmingas, o klinikiniai tyrimai tampa sudėtingi ir brangūs.
Didžiausios viltys – ankstyva diagnostika ir imunitetas
Patikimiausias veiksnys, lemiantis išgyvenamumą, – ligos stadija diagnozės metu. Pavyzdžiui, anksti nustatyto krūties vėžio penkerių metų išgyvenamumo rodikliai siekia daugiau kaip 90 proc., o išplitusios ligos – kelis kartus mažesni.
Naujos kartos kraujo tyrimai, vadinamosios skystosios biopsijos, mėgina aptikti naviko DNR dar prieš atsirandant simptomams. Tačiau čia iššūkis – atskirti menkus signalus nuo triukšmo ir išvengti klaidingų teigiamų rezultatų.
Revoliuciją sukėlė ir imunoterapija – vaistai, atleidžiantys „stabdžius“ imuninei sistemai arba genetiškai perprogramuojantys T limfocitus atpažinti naviko ląsteles.
Kai kurių leukemijų ar limfomų gydymo rezultatai šiandien siekia apie 90 proc. išgydymo, nors dar prieš kelis dešimtmečius tai buvo beveik visada mirtinos ligos.
Kur krypsta ateitis?
Vienos stebuklingos panacėjos nuo visų vėžio formų greičiausiai niekada nebus. Vietoje to medicina juda link vis labiau individualizuoto gydymo, paremto naviko genetiniu profiliu ir imuninio atsako ypatumais.
Dirbtinis intelektas vis dažniau taikomas analizuojant milžiniškus molekulinių duomenų kiekius ir prognozuojant, kuris gydymo derinys konkrečiam pacientui bus veiksmingiausias.
Kiekvienas mažas žingsnis – nuo vaikų leukemijos iki atskirų krūties vėžio potipių – rodo, kad „karas su vėžiu“ laimimas ne viena lemiama kova, o šimtais atskirų, labai specifinių mūšių.
