Kodėl pilotai nevalgo to paties maisto ir vengia barzdų? Šios taisyklės turi svarbią priežastį

Šiuolaikinė aviacija – viena saugiausių susisiekimo formų, tačiau keleiviai dažnai mato tik nedidelę skrydžio dalį. 

Didžioji dalis svarbiausių sprendimų ir taisyklių lieka už uždarų durų, o viešai skelbiama informacija neretai būna labai sušvelninta.

Pilotai: barzdos, maistas ir autopilotas

Dauguma aviakompanijų iki šiol reikalauja, kad pilotai būtų švariai nusiskutę. Tai nėra stiliaus klausimas – storas veido plaukų sluoksnis trukdo deguonies kaukei sandariai priglusti, o tai avarinėje situacijoje gali būti lemtinga. Tyrimai dar prieš kelis dešimtmečius parodė, kad esant barzdai deguonies nuotėkis gali siekti kelias dešimtis proc.

Ne mažiau reglamentuojama ir tai, ką pilotai valgo. Įgulai formaliai niekas neuždraudžia konkrečių patiekalų, bet nerašyta taisyklė – pilotas ir antrasis pilotas neturi rinktis to paties maisto. Taip sumažinama rizika, kad abu vienu metu apsinuodys netinkamai paruoštu patiekalu ir lėktuvas liks be kvalifikuotos kontrolės.

Dalis keleivių nustemba sužinoję, kad didžiąją skrydžio dalį orlaivį realiai valdo autopilotas. Šiuolaikiniai lėktuvai didžiąją maršruto atkarpą skrenda automatizuotai, o pilotų užduotis – stebėti parametrus, priimti sprendimus esant nukrypimams ir perimti valdymą kilimo, nusileidimo bei nenumatytų situacijų metu.

Deginami degalai ir orų pavojai

Keleiviai dažnai įsivaizduoja, kad lėktuvas kyla su pilnomis degalų talpomis. Iš tiesų degalų kiekis kruopščiai skaičiuojamas: įtraukiamas maršrutas, alternatyvus oro uostas ir saugos rezervas, bet skraidyti visada su maksimaliai pilnomis talpomis būtų ekonomiškai nuostolinga. Didesnis svoris reiškia lėtesnį skrydį ir didesnes išlaidas, todėl aviakompanijos balansuoja tarp saugumo ir efektyvumo.

Skrydžio metu keleiviai labiausiai baiminasi turbulencijos ar žaibo smūgių, tačiau lėktuvai specialiai projektuojami atlaikyti tokius reiškinius. Patyrę pilotai labiau nerimauja dėl staigių vertikalių oro srautų – vadinamųjų stiprių oro gūsių, galinčių netikėtai pakeisti orlaivio trajektoriją, ypač naktį, kai vizualūs orientyrai riboti.

Jei kuri nors sistema sutrinka, pilotai stengiasi vartoti kuo ramesnę terminiją. Užuot tiesiai pasakę, kad „dingo variklis“, jie kalba apie „netinkamus variklio rodmenis“. Taip saugoma keleivių psichologinė būsena, nes panika kabinoje gali trukdyti evakuacijai ar įgulos darbui.

Nematomos taisyklės keleiviams

Daugelis skrydžių taisyklių, kurios keleiviams atrodo formalios, iš tiesų susijusios su saugumu. Prašymas prisisegti diržus net ir esant išjungtam įspėjamajam signalui – apsauga nuo staigių aukščio pokyčių. Reikalavimas nusileidimo metu sudėti nešiojamus kompiuterius ir nuleisti staliukus – bandymas sumažinti traumų riziką, jei orlaivis staigiai stabdys ar nelygiai leisis.

Mobilieji telefonai šiandien nebekelia tiesioginio pavojaus lėktuvo sistemoms, tačiau gausybė aktyvių įrenginių vis dar gali trikdyti radijo ryšį. Todėl telefono režimo ribojimai išliko, o įgula privalo užtikrinti, kad keleiviai jų laikytųsi.

Aviakompanijoms ypač svarbus sklandus tvarkaraštis ir įvaizdis, todėl dalis vėlavimų keleiviams aiškinami „techniniais nesklandumais“. Po šia formuluote neretai slepiasi ne tik tikri gedimai ar papildomi patikrinimai, bet ir žmogiški faktoriai – vėluojanti įgula ar logistikos spragos.

Keleiviams žinant, kas iš tiesų vyksta už uždarų durų, lengviau suprasti ir kai kuriuos, iš pirmo žvilgsnio, nelogiškus reikalavimus. O supratimas dažnai yra pirmas žingsnis ramesniam ir saugesniam skrydžiui.