Mėlynos gyslos rieše atrodo savaime suprantamos, nors visi žinome, kad žmogaus kraujas yra raudonas. Ši kasdienė smulkmena siejasi ir su senovės baimėmis mūšio lauke, ir su retomis šiuolaikinės medicinos diagnozėmis, kai žmogaus oda iš tiesų tampa mėlyna.
Senovės romėnai pirmieji aprašė priešus, kurių oda atrodė nenatūraliai mėlyna. 55 metais prieš mūsų erą Julijus Cezaris, atvykęs į Britaniją, mini karius, kurių kūnai buvo nudažyti mėlynu pigmentu nuo galvos iki kojų. Šie šiaurės gentys vėliau imtos vadinti Piktais – „nudažytaisiais“.
Manoma, kad tokį spalvinį efektą suteikė dažinė kultūra – vaidažolė. Jos lapai išoriškai nebūdavo mėlyni, tačiau po ilgo rauginimo ir oksidacijos susidarydavo patvarus indigo atspalvio pigmentas. Archeologai iki šiol kapavietėse randa prieš daugiau nei 2 000 metų vaidažole dažytų audinių likučių.
Vis dėlto ne visi tyrinėtojai sutinka, kad būtent vaidažolė buvo tepama tiesiai ant odos – tokia koncentracija galėjo būti toksiška. Kiti spėja, kad Piktai galėjo būti ne tiek dažyti, kiek tatuiruoti ar randuoti, o romėnų aprašymai – perdėti iš baimės prieš neįprastai atrodančius priešus.
Yra ir visiškai kitokia mėlynos odos istorija – paveldima. Jungtinėse Valstijose, Kentukio kalnuose, gyvenusi Fugate šeima XX amžiaus pradžioje atkreipė gydytojų dėmesį tuo, kad keli giminės nariai gimdavo su melsva, kartais net tamsiai mėlyna oda. Kitaip jie buvo sveiki ir gyveno įprastą gyvenimą.
Vėliau paaiškėjo, kad šeimos nariai turi retą genetinę būklę – methemoglobinemiją. Dėl fermento trūkumo jų kraujo hemoglobinas dalinai oksiduojasi ir praranda dalį gebėjimo pernešti deguonį. Toks hemoglobinas tampa tamsesnis, melsvai rudas, o pro ploną odą visas kūnas įgauna melsvą atspalvį.
Šiandien tokia būklė dažniausiai diagnozuojama anksti ir gali būti greitai koreguojama vaistu metileno mėliu, kuris per kelias valandas „atstato“ hemoglobino būseną. Taip tai, kas ilgai atrodė lyg legenda apie „mėlyną šeimą“, tapo paprastu, nors ir retu biocheminiu paaiškinimu.
Kitas kelias į mėlyną odą – žmogaus pasirinkimas. Amerikietis Paulas Karasonas ilgus metus gėrė namuose pasigamintą sidabro tirpalą, bandydamas pagerinti odos būklę. Sidabro dalelės nusėdo giliausiuose odos sluoksniuose ir, veikiamos saulės šviesos, sukėlė negrįžtamą pokytį – atsirado argirija, o oda tapo ryškiai pilkai mėlyna.
Skirtingai nei trumpalaikė melsvų lūpų spalva sustabdžius kvėpavimą ar sušalus, kai dėl deguonies stokos kraujas trumpam patamsėja, argirija neatsistato. Sidabras odoje lieka visam gyvenimui, o spalvą lemia fotocheminė reakcija, iš esmės panaši į senųjų fotografinių plokštelių veikimą.
Įdomu tai, kad mūsų venos nėra tikrai mėlynos. Kraujas jose ir arterijose išlieka raudonas, tik deguonies stokojantis – tamsesnis. Mėlyna spalva atsiranda dėl fizikos: oda labiau išsklaido trumpesnio bangos ilgio, t. y. mėlyną, šviesą. Todėl giliai esantis tamsus objektas – vena – per odą atrodo mėlynas, nors iš tiesų toks nėra.
Šioptinė iliuzija lėmė ir posakį „mėlynas kraujas“, šimtmečius taikytą Europos aristokratams. Daug laiko patalpose leidę didikai turėjo šviesesnę odą, per kurią venos ryškiai matėsi. Tai imta laikyti kilmingos, „nesutemusios“ kilmės ženklu ir socialiniu skirtumu nuo lauke dirbusių valstiečių.
Mėlyna oda taip pat tapo galingu religiniu ir mitologiniu simboliu. Indų tradicijoje dievybė Krišna dažnai vaizduojama mėlynos odos – taip pabrėžiamas ryšys su beribiu dangumi ir vandenynu, dieviška begalybe. Šiva dažnai turi mėlyną gerklę – legenda pasakoja, kad jis prarijo nuodus, galėjusius sunaikinti pasaulį, ir taip išgelbėjo kitus dievus.
Senovės Egipto chemikai dar prieš 4 500 metų sukūrė vieną pirmųjų dirbtinių pigmentų – egiptietišką mėlyną. Ši spalva naudota dievų atvaizdams, papuošalams ir kapų sienoms puošti. Tai rodo, kad mėlyna spalva nuo seno buvo siejama su ypatingu statusu ir antgamtinėmis galiomis.
Šiandien žinome, kad žmogaus kūną mėlynai gali nudažyti keli skirtingi keliai – dažai ant odos, genetinė mutacija, cheminės medžiagos ar trumpalaikė deguonies stoka. Visus juos sieja bendra biochemija ir šviesos sklaida, kuri veikia kiekvieno mūsų kūne, net jei tai matome tik vos melsvose venose rieše.
Mįslinga mėlyna spalva žmonių odoje ilgą laiką gimdė legendas apie dievus, prakeiksmus ir „kitokį“ kraują. Tačiau už jų slypi aiškūs fizikos ir biologijos dėsniai, kurie veikia kiekvieną iš mūsų, net jei iki tikros mėlynos odos dažniausiai taip ir neprieiname.
