Kodėl Izraelio ir Palestinos konfliktas nesibaigia? Atsakymas slypi šimtmečius trunkančioje istorijoje

Izraelio ir Palestinos konfliktas yra vienas seniausių ir sudėtingiausių tarptautinių ginčų. Jis apima ne tik teritorinius nesutarimus, bet ir religinius, istorinės atminties bei nacionalinio identiteto klausimus, kurie formavosi per tūkstantmečius.

Ši žemė Viduržemio jūros rytuose nuo senovės laikų buvo laikoma šventa judaizmui, krikščionybei ir islamui. Apie XVII amžių prieš Kristų, pagal žydų tradiciją, į Kanaano žemę atvyko patriarchai Abraomas, Izaokas ir Jokūbas. Vėliau čia susikūrė Izraelio ir Judėjos karalystės, Jeruzalė tapo politiniu ir religiniu centru.

Per šimtmečius regioną užkariavo Asirija, Babilonas, persai, graikai ir galiausiai Romos imperija. Romėnai, malšindami žydų sukilimus, Judėją pervadino Palestina, siekdami susilpninti žydų ryšį su žeme. Tuo pat metu formavosi krikščionybė, o VII amžiuje arabų užkariavimai atnešė islamą.

Jeruzalė tapo trijų monoteistinių religijų šventu miestu, o ant Antrosios šventyklos griuvėsių iškilo Uolos kupolo šventykla ir Al Aksos mečetė. Vėlesniais amžiais regioną valdė kryžiuočiai, mameliukai, galiausiai – nuo XVI amžiaus iki Pirmojo pasaulinio karo – Osmanų imperija.

Britų mandatas ir Izraelio įkūrimas

XX amžiaus pradžioje Europoje išpopuliarėjo sionizmo judėjimas, siekęs sukurti žydų nacionalinę valstybę istorinėje tėvynėje. Į Palestinos regioną ėmė masiškai imigruoti žydai, daugiausia bėgdami nuo persekiojimų. Po Pirmojo pasaulinio karo teritoriją perėmė Didžioji Britanija ir įkūrė Britų mandatą Palestinoje.

Britų valdžios politika, remianti žydų nacionalinių namų kūrimą ir kartu bandanti nuraminti arabų bendruomenę, sukėlė augančią įtampą ir smurtą. Antrojo pasaulinio karo metais nacių įvykdyta Holokausto tragedija, per kurią nužudyta apie 6 milijonus žydų, dar labiau sustiprino siekį turėti saugią valstybę.

1947 metais Jungtinės Tautos pasiūlė padalyti Palestiną į žydų ir arabų valstybes, o Jeruzalei suteikti tarptautinį statusą. Žydų lyderiai planą priėmė, arabų pusė jį atmetė. 1948 metais paskelbus Izraelio valstybę kilo karas su kaimyninėmis arabų šalimis. Izraelis išplėtė kontroliuojamą teritoriją, šimtai tūkstančių palestiniečių tapo pabėgėliais – šį įvykį jie vadina katastrofa, arba al-Nakba.

Nuo okupacijos iki naujausių įtampų

1967 metų kare Izraelis užėmė Vakarų Krantą, Gazos Ruožą, Rytų Jeruzalę ir kitas teritorijas. Nuo tada palestiniečiai gyvena okupacijos, patikros punktų, apriboto judėjimo ir žemių konfiskavimo realybėje. Tuo pat metu Izraelis pradėjo kurti gyvenvietes okupuotose teritorijose, kurias dauguma tarptautinės bendruomenės laiko neteisėtomis.

Reaguodami į situaciją, palestiniečiai sukūrė Palestinos išsivadavimo organizaciją, vėliau kilo du plataus masto sukilimai – intifados. 1990-aisiais pasirašytos Oslo sutartys suteikė vilčių dėl dviejų valstybių sprendimo, tačiau pagrindiniai klausimai – Jeruzalės statusas, pabėgėlių teisės ir gyvenvietės – taip ir liko neišspręsti.

Gazoje įsitvirtino islamistinis judėjimas Hamas, Izraelis įvedė blokadą ir kelis kartus surengė karines operacijas. Periodiškai atsinaujinantys smurtiniai protrūkiai, raketų apšaudymai ir karinės kampanijos rodo, kad konfliktas išlieka tarsi tiksinti bomba. Kol nėra politinės valios ir pasitikėjimo, ilgalaikė taika regione išlieka labai tolima perspektyva.