Kodėl išnyko neandertaliečiai, o mes likome? Mokslininkai rado netikėtą atsakymą

Neandertaliečiai ilgą laiką buvo vaizduojami kaip primityvūs, lėti ir neišvystytos kalbos būtybės, kuriuos esą paprasčiausiai „pralenkė“ šiuolaikiniai žmonės. Tačiau per pastaruosius dešimtmečius genetiniai ir archeologiniai tyrimai šį vaizdą iš esmės pakeitė.

Šiandien vis aiškiau, kad neandertaliečiai buvo ištvermingi medžiotojai, gebėję prisitaikyti prie ledynmečio sąlygų ir turėję sudėtingą socialinį gyvenimą. Kodėl tuomet jie išnyko, o mes likome?

Kas iš tiesų buvo neandertaliečiai?

Neandertaliečiai Europoje ir Vakarų Azijoje gyveno šimtus tūkstančių metų, kol maždaug prieš 40 000 metų juos pakeitė ankstyvieji Homo sapiens. Fiziniai radiniai rodo, kad tai buvo tvirto sudėjimo, raumeningi žmonės, turėję platesnę krūtinę ir trumpesnes galūnes nei mes.

Stori kaulai ir dažnai visiškai sugijusios traumos liudija, kad jie buvo ne tik stiprūs, bet ir atsparūs. Daug jų skeletų rodo lūžius, kaukolės sužalojimus ar net amputacijas, kurias individai išgyveno, o tai įmanoma tik bendruomeniškai rūpinantis sužeistaisiais.

Protas, kultūra ir bendruomenė

Nauji radiniai vis labiau paneigia seną stereotipą apie „kvailą neandertalietį“. Spearų, kirvių ir kruopščiai apdorotų įrankių rinkiniai rodo planavimą ir technines žinias, o židiniai ir dūmų pėdsakai urvuose – gebėjimą valdyti ugnį ir konservuoti maistą.

Urvuose aptiktos abstrakčios raižytos linijos, galimi papuošalai iš kriauklių ir spalvotų mineralų naudojimas leidžia manyti, kad neandertaliečiai turėjo savotišką meną ir simboliką. Kai kurios palaidojimų vietos su įkapėmis ir gėlėmis rodo, kad jie galėjo turėti idėjų apie mirtį ir ritualus.

Genetika: jie neišnyko visiškai

Lūžis tyrimuose įvyko tada, kai buvo iššifruotas neandertaliečių genomas. Paaiškėjo, kad šiuolaikinių žmonių, ypač europiečių ir azijiečių, genome iki 2 proc. genų paveldėta iš neandertaliečių. Tai reiškia, kad rūšys ne tik susitiko, bet ir reguliariai kryžminosi.

Dalis šių genų susiję su imunitetu, odos ir plaukų savybėmis, prisitaikymu prie šalčio bei dienos ritmo reguliacija. Kita dalis, priešingai, didina trombozių, depresijos ar alergijų riziką, tad palikimas yra ir naudingas, ir problemiškas.

Klimatas, mityba ir konkurencija

Mokslininkų vertinimu, lemiamas buvo ne vienas, o keli vienu metu veikę veiksniai. Neandertaliečiai buvo stipriai prisitaikę prie šalto klimato ir didesnę dalį energijos gaudavo iš mėsos – kai kuriose vietovėse iki 80–90 proc. baltymų jie gaudavo iš stambių žvėrių medžioklės.

Staigūs ledynmečio klimato svyravimai, tokie kaip vadinamasis Heinricho H5 atšalimas, smarkiai paveikė gyvūnų populiacijas. Maisto stygius, priklausomybė nuo stambių gyvūnų ir mažas mobilumas galėjo lemti jų grupių žlugimą, ypač kai tuo pat metu į Europą atvyko lankstesni, labiau klajojantys Homo sapiens.

Šiuolaikiniai žmonės turėjo įvairesnę mitybą, daugiau augalinio maisto, galėjo efektyviau siūti prigludusius drabužius ir lengviau kraustytis į naujas teritorijas. Toks lankstumas leido geriau išgyventi kintančiomis sąlygomis ir netiesiogiai išstūmė neandertaliečius iš jų nišų.

Todėl vis daugiau tyrėjų sutinka, kad neandertaliečių „išnykimas“ buvo labiau tylus susiliejimas ir lėtas traukimosi procesas, o ne viena katastrofa. Jų pėdsakai tebėra kiekviename iš mūsų, o jų istorija primena, kokia svarbi rūšių išlikimui yra gebėjimas keistis.